Tradicinis viešojo administravimo modelis. M. Weberio biurokratija. Powėberinės biurokratijos teorijos

Darbo ištrauka

Viešasis sektorius, kad ir kaip traktuojamas, visiems daro didžiulį poveikį. Pagal tradicinį modelį viešasis sektorius tarnavo visuomenei per hierarchinių struktūrų, atliepusių politikų nuostatas, sistemą. Kitaip tariant, normine reikalų puse rūpinosi politikai, jie užsiėmė visuomenės interesais, o efektyviai veikianti biurokratija turėjo užtikrinti tikslų įgyvendinimą. Tradiciškai viešojo administravimo mokslu laikoma ta akademinių studijų sritis, kuri nagrinėja viešųjų institucijų sprendimų darymą ir vykdymą. Tradicinė viešojo administravimo samprata pateikia principus, kuriuos pasitelkus suvokiamas viešasis sektorius ir kuriais remiantis galima imtis viešųjų institucijų reformų.Be biurokratinio aparato šiandien neįsivaizduojamas nė vienos pasaulio valstybės funkcionavimas. Kasdien milijonai žmonių visame pasaulyje, tvarkydami savo reikalus ar spręsdami problemas, susiduria su įvairių lygių valdininkais ir valstybės įstaigų tarnautojais. Todėl nenuostabu, kad biurokratija domisi daugybė pasaulio mokslininkų: politologų, sociologų, viešojo administravimo specialistų. Biurokratijos fenomenui aiškinti ir analizuoti kuriamos įvairiausios, neretai viena kitai kardinaliai prieštaraujančios teorijos, bet visoms joms daugiau ar mažiau įtakos yra padariusi žymaus vokiečių sociologo Maxo Weberio biurokratijos teorija (1978 m.), kuri gan plačiai analizuojama šiame darbe. Norint susidaryti bendrą vaizdą apie biurokratijos prigimtį ir jos prieštaravimus, pateikiamos ir žymesnės poweberinės teorijos.Viešoji politika dažniausiai apibūdinama kaip valstybės valios išraiška valdžios veikla ir tos veiklos priežastys, sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo motyvacija. Kitaip tariant, terminas viešoji politika dažniausiai vartojamas apibūdinant valdžios institucijų, oficialių asmenų elgseną, veiksmus, veiklos kurso pasirinkimą ir praktinį jo įgyvendinimą politikos procese. Viešosios politikos akademinės studijos suprantamos kaip galimybė fiksuoti, aprašyti, vertinti politikos procesą, jį sąlygojančius faktorius ir politinius veiksmus. Galima sakyti, kad viešoji politika užsiima tomis sritimis, kurios, įvardintos kaip viešosios, yra priešpriešinamos privatumo sritims. Viešosios politikos idėja suponuoja, kad egzistuoja tam tikra gyvenimo sritis, kuri nėra privati ir vien tik individuali, o veikiau yra tam tikrų bendrų interesų valda. Viešumas aprėpia tą žmogiškosios veiklos aspektą, kuriam, manoma, reikia valdžios arba visuomenės reguliavimo, įsikišimo ar bent jau tam tikrų jungtinių pastangų. Tačiau viešumo ir privatumo santykio problema yra amžina, jos ištakas galima kildinti nuo pat civilizacijos pradžios. Visada egzistavo įtampa ar net kildavo konfliktų, kas laikytina viešais, ir kas laikytina privačiais reikalais. Šiuo atveju visai tinkamas išeities taškas yra senovės Graikija ir Roma. Būtent iš romėnų gautos viešumo ir privatumo sąvokos: šias dvi sritis jie apibrėžė kaip res publica ir res priva. Graikų viešumo ir privatumo sampratą daugmaž išreiškė terminai Koinion (visuomeniškumas) ir Idion (privatumas). Bet kaip nurodo Saxonhouse‘as, tai yra gerokai supaprastintas šių dviejų sričių demarkacijos vaizdas. Teoriškai ir praktiškai šis santykis buvo kur kas sudėtingesnis ir atspindėjo "tragišką" abiejų sričių tarpusavio priklausomybę. Anot Saxonhouse‘o, niekada nebuvo jokios vieningos jų tarpusavio santykio koncepcijos, o antikinės Graikijos literatūros studijos rodo, kad buvo bent septynios skirtingos viešumo ir privatumo sričių konceptualizacijos. ...

Kiti mokslo darbai