Tyrimo planas: studentų požiūris į donorystę

Įvadas Žmogus – jo gyvybė ir sveikata – brangiausias turtas. Dėl jų kovojant medikams dažnai prireikia kraujo perpylimui, žmogaus organų – persodinimui. Donorystė, kaip socialinis reiškinys, yra aktuali ir daug diskusijų sukelianti tema, nes neretai dėl kraujo ir organų trūkumo miršta žmonės, kurie tikrai dar galėtų gyventi. Nuo kiekvieno iš mūsų valios, tinkamo apsisprendimo, nuo mūsų požiūrio į donorystę priklauso kito žmogaus sveikata ar net gyvybė. Kartais dėl elementaraus nežinojimo žmonės lieka abejingi šiai problemai, todėl donorystės tema yra atliekamos apklausos, rašomi straipsniai, siekiant populiarinti, skleisti humanistines idėjas visuomenėje. Kilus idėjai, kad vieno žmogaus organai gali būti persodinami kitam, prasidėjo pirmosios transplantacijos operacijos (pirmoji organų transplantacija buvo atlikta 1963 metais). Pirmieji bandymai dažnai baigdavosi nesėkmėmis, tačiau po daugybės tyrimų ir medicinos tobulėjimo tokios operacijos šiandien atliekamos labai dažnai ir gana sėkmingai. Tačiau medikai susiduria su didele problema – organų ir kraujo trūkumu bei visuomenės abejingumu šiai problemai. Užsienio šalyse yra sukurtos sistemos, koordinuojančios donorystę bei transplantaciją – pradedant piliečio sutikimu, arba nesutikimu, kad po smegenų mirties jo organai galėtų būti paimti transplantacijai, ir baigiant donorinio organo ar audinio persodinimu. Lietuvoje tokia sistema taip pat yra sukurta. Jau priimti pirminiai įstatymai, reglamentuojantys donorystę, transplantaciją, mirties nustatymą, įkurtas organų donorų registras. Jame pradėti registruoti asmenys, pareiškę apsisprendimą dėl savo organų transplantacijos po smegenų mirties. Taip pat pradedami kurti žmogaus organų/audinių donorų bei recipientų registrai. Kaip matome, sistema yra sukurta ir funkcionuoja, ir belieka tik tikėtis, kad visuomenė į donorystę pradės žiūrėti sąmoningiau ir tapimą donoru laikys pilietine pareiga. Taigi donorystė bei organų transplantacija užima labai svarbią vietą mūsų visuomenėje. Tačiau ne visi žmonės pritaria donorystei ir organų transplantacijai. Vieni mano, kad duoti kraujo ar aukoti organus, jog išgelbėtume žmogaus gyvybę, yra labai pagirtinas, humaniškas poelgis, o kiti mano, jog negalima net po mirties aukoti organų, nes nevalia pažeisti anatominio asmens integralumo, t. y. fizinio žmogaus vientisumo. Kaip matome, visuomenė yra susiskaldžiusi, nevieninga. Mūsų atliekamu tyrimu sieksime išsiaiškinti studentų požiūrį į donorystę ir sužinoti, kurią nuomonę palaiko Lietuvos jaunimas. Studentus pasirinkome ne atsitiktinai: juk ne veltui sakoma, kad jaunimas – visuomenės ateitis, kuris kurs rytojų, taigi iš dalies ir nuo jo priklausys tolimesnis požiūris į donorystę bei tolimesnė donorystės plėtotė mūsų šalyje. Galima teigti, kad nuo šiandieninių studentų aktyvumo priklausys, ar pasieksime išsivysčiusių šalių sąmoningumo lygį. Organų donorystės istorija Kad labiau susipažintume su transplantacijos ir donorystės reiškiniu, iš pradžių apžvelkime organų transplantacijos istoriją. Taigi pirmąją širdies transplantaciją atliko Christian Barnard 1967 metais PAR sostinėje Keiptaune. Tai galima laikyti gana svarbiu pasiekimu, nors ir viskas baigėsi nesėkme – pacientas mirė po 18 dienų dėl žaizdos infekcijos ir plaučių uždegimo. Nepaisant šių istoriškai svarbių pasiekimų, dėl blogų rezultatų susidomėjimas širdies transplantacija kurį laiką buvo išblėsęs. Tačiau 9-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjus naudoti imunosupresantą ciklosporiną rezultatai žymiai pagerėjo. Taip atsirado stimulas naujoms transplantacijos programoms. Dabar pasaulyje atliekama apie 3500 širdies persodinimo operacijų per metus. Kepenys pirmą kartą buvo persodintos amerikiečio Thomaso Stralzel 1963 metais Pitsburge. Dabar per metus kepenys persodinamos apie 2500 pacientų. Plaučių transplantacija pirmą kartą buvo atlikta 1963 metais, tačiau dėl prastų rezultatų programa greit buvo nutraukta. Tik 9-ojo dešimtmečio pradžioje kanadiečių atliekamos operacijos buvo žymiai sėkmingesnės. Dabar pasaulyje per metus atliekama apie 700 plaučių transplantacijų. Inkstų persodinimo operacija pirmą kartą buvo atliko Murray, 1954 metais Bostone. Jis, kaip tokių operacijų pradininkas, 1992 metais buvo apdovanotas Nobelio premija. Dabar per metus atliekama apie 25000 inkstų persodinimų operacijų (H.A.M. ten Have, R.H.J. ter Meulen, E. von Leeuwen, 2003). Nors yra daug eksperimentuojama, tačiau iki šiol nerasta alternatyvų mirusio žmogaus organų donorystei. Taip pat atliekami tyrimai ksenotransplantacijos srityje, t.y. tyrinėjama galimybė žmogui persodinti gyvūno organus. Genetikos pasiekimų pagalba ieškoma būdų kaip užkirsti kelią įvairių organų funkcijas trikdančioms įgimtoms ir paveldimoms ligoms (Rogers A., Q, D.D. de Bousingen, 2001). Kraujo donorystė Žmogaus kraujo pakeisti negalima niekuo, nes kraujas yra gyvas organas, susidedantis iš daugybės mažų ląstelių ir dalelių. Kiekviena iš jų turi tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, neša deguonį ir maisto medžiagas, gina nuo ligų sukėlėjų, stabdo kraujavimą ir perduoda šilumą organizme. Gyvybiškai svarbų, daug įvairių funkcijų turintį kraują gamina tik pats organizmas.  Dar iki šiol nepavyko pagaminti kraujo dirbtiniu būdu. Todėl yra taip svarbu, kad atsirastų žmonių, aukojančių kraujo ligoniams ir sužeistiesiems. Iki 1995 metų Lietuvoje kraujo donorystė buvo nemokama. Paradoksalu, bet tada žmonės kraujo nemokamai davė žymiai dažniau, nes dabar tik apie 20 procentų davusiųjų kraujo atsisako atlygio. Šis skaičius liūdina, nes įprasta, kad besivystančiose šalyse 50 procentų atvejų kraujo duodama nemokamai, o išsivysčiusiose šalyse net iki 100 procentų (Budvytienė Giedrė, 2004). Nacionalinis kraujo centras Lietuvoje įkurtas 2003 metais. Lietuvoje yra trys jo padaliniai – Klaipėdoje, Vilniuje ir Panevėžyje. Neseniai įkurti kraujo donorystės centrai Kaune ir Šiauliuose. Imant iš donoro kraują, yra įvertinama jo sveikatos būklė ir tik paskui nustatoma, ar kraujas bus saugus. Kraujo komponentai imami ir laikomi saugiai, laikantis griežtų reikalavimų, taikomos modernios technologijos. Pati procedūra užtrunka 6 – 15 minučių, po jos uždedamas sterilus tvarstis, tikimybės užsikrėsti nėra, taigi daugelio žmonių ligų baimė yra nepagrįsta. Vienu metu paimama 450 ml kraujo. Procedūra yra netgi naudinga, nes po jos pagerėja visa kraujo apytaka, aprūpinimas deguonimi. Pertraukos tarp davimų turi būti bent 60 dienų (Sveikatos apsaugos ministerija, 2004). Svarbi priežastis, kodėl yra skatinama neatlygintina kraujo donorystė, yra ta, kad tik taip yra užtikrinamas kraujo saugumas. Žmogus ateina kraujo duoti iš humaniškų paskatų, todėl jam nėra reikalo slėpti savo ligų ar kitų veiksnių, galinčių lemti kraujo saugumą, skirtingai negu asmuo, atėjęs tik dėl materialinio atlygio. „Nemokamai kraujo duodantis žmogus suvokia kraujo davimą kaip socialinę sveiko žmogaus pareigą padėti sergančiam“ (Šepetys Rimgaudas, Kalibatienė Genovaitė, 2005). Lietuvoje skirtingai nei užsienio šalyse nėra populiari neatlygintina kraujo donacija (donacija – nemokamas kraujo davimas), tačiau tai stengiamasi įvairiai skatinti. Pavyzdžiui, Nacionalinis kraujo centras rengia išvažiuojamąsias akcijas. Visi, norintys savo darbo vietoje jas surengti, gali kreiptis į šį centrą ir akcija bus surengta pageidautinoje vietoje. Tokios akcijos sparčiai populiarėja. Aktyviausi dalyviai – jaunimas, aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentai. Neatlygintinos donorystės plėtra - būdas sumažinti kraujo perpylimų metu perduodamų infekcijų grėsmę. Donorai, siekiantys gauti pinigų už kraują, dažnai net žinodami, jog dėl sveikatos būklės jie negali būti donorais, apklausose to nepripažįsta. Dėl to ir siekiama, kad Lietuvoje nuo mokamos kraujo donorystės būtų pereita prie neatlygintinos. Kaip tai yra skatinama? Kiekvienos neatlygintinos donacijos metu neatlygintinas kraujo donoras gauna: šokoladą,  bilietą į kiną, kavos ar maitinimo taloną. Taip pat yra įvairiai skatinami žmonės, kraujo duodantys po kelis kartus: • Pirmą kartą neatlygintinai davęs kraujo gauna neatlygintinos kraujo donorystės pažymėjimą su rėmeliu, ženkliuką; • Antrą kartą neatlygintinai davęs kraujo gauna vitaminų; • Trečią kartą neatlygintinai davęs kraujo gauna puodelį; • Penkioliktą kartą neatlygintinai davęs kraujo gauna dviratį; 1999 metais balandžio 8 dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu  Nr. 387 buvo priimtas įstatymas neatlygintinai donorystei skatinti, suteikiant garbės donoro vardą. Garbės donoro vardas (kartu su tai patvirtinančiu ženklu ir pažymėjimu) suteikiamas donorui, ne mažiau kaip 40 kartų nemokamai davusiam kraujo ar 200 kartų plazmos ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvavusiam donorystės veikloje. Garbės donoras turi teisę gauti Lietuvos Respublikos valstybinę pensiją. (Pirmojo laipsnio valstybinė pensija yra keturių bazinių valstybinių pensijų dydžio. Antrojo laipsnio valstybinė pensija yra dviejų valstybinių pensijų bazių dydžio). Nusipelniusio donoro vardas suteikiamas donorui ne mažiau kaip 30 kartų nemokamai davusiam kraujo ar 150 kartų - plazmos. Donorystės žymūno vardas – donorui po mažiau kaip 20 kartų nemokamai davusiam kraujo ar 100 kartų - plazmos. Sveikatos apsaugos ministerija teikia Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą skirti valstybinę pensiją garbės donorui. Ši pensija skiriama bei mokama pagal Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus (Respublikos kraujo donorystės įstatymas, 7 straipsnis, 1996). Organų donorystė Donorystė – tai kilnus, savanoriškas žmogaus sprendimas dovanoti savo audinius ir organus po savo mirties kitam. Teigiama, kad vienas donoras gali  išgelbėti daugiau nei 7-ių žmonių gyvybes. Lietuvoje galima atlikti daugiau nei 7 audinių ir organų persodinimą: širdies, inkstų, kepenų, širdies vožtuvų, akių ragenų, kaulų čiulpų, kaulo audinio ir artimiausiu metu prasidės plaučių ir plaučių - širdies komplekso transplantacijos. Donoro sąvoka yra apibrėžiama Lietuvos Respublikos įstatymuose. Donoras – žmogus, kurio audinių, ląstelių ir (ar) organų paimama transplantacijai jam esant gyvam arba po jo mirties ir kuris yra įregistruotas Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre. Recipientas – žmogus, kuris yra registruotas Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre ir kuriam gydymo tikslu persodinami audiniai, ląstelės ir (ar) organai. Tuo tarpu transplantacija yra audinių, ląstelių ir (ar) organų paėmimas ir persodinimas į kito žmogaus kūną gydymo tikslu (Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas, 1996). Lietuvoje audinių, organų, ląstelių donorystės ir transplantacijos veiklą koordinuoja Nacionalinis organų transplantacijos biuras (NOTB). Jo uždavinys – organų ir donorystės propagavimas, organų ir audinių donorų ruošimas, pacientų analizė. NOTB funkcijos yra formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į donorystę ir transplantaciją, rengti įvairias programas. Kad būtų įgyvendinama efektyvi organų donorų paieška, yra vedamas donorų bei recipientų registras (Jurgaitienė Lina, 2004). Donoro kortelės reikšmė Donoro kortelė suteikia galimybę, dar esant gyvam žmogui, išreikšti ir teisiškai įtvirtinti savo norą, kad po mirties audiniai ir organai būtų arba nebūtų panaudojami transplantacijai. Jei žmogus išreiškė tokį norą (užpildė asmens sutikimą, kad audiniai ir (ar) organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai, ir buvo įtrauktas į donorų registrą), tai po jo mirties nesiteiraujama artimųjų nuomonės ir neprašomas sutikimas dėl organų transplantacijoss, o įgyvendinama to žmogaus valia. Donoro kortelės simbolis – akmeninis delnas, kuris simbolizuoja amžinąsias vertybes – atvirumą, sutikimą, palaimą, pritarimą. Yra nuomonių, kad donoro kortelės turėjimas gali kelti grėsmę donoro gyvybei, tačiau ši kortelė – tai tik asmens moralinio apsisprendimo patvirtinimas. Čia yra fiksuojamas identifikacijos numeris ir kodas, nėra jokių kitų duomenų apie donorą. Jei asmuo jau įteisino savo norą paaukoti organus transplantacijai, tai tik po jo mirties bus atliekami medicininiai tyrimai ir, naudojant sudėtingą medicininę techniką bei metodus, bus nustatoma, kokie organai gali būti tinkami persodinti (Genė Drungilienė, 2006). Bažnyčia ir donorystė Nemažai visuomenėje yra diskutuojama apie bažnyčios pritarimą ar nepritarimą žmogaus organų donorystei. Žmonės, manantys, kad katalikų bažnyčia nepritaria organų transplantacijai, ir dėl to smerkiantys tuos, kurie ryžtasi dovanoti organus, iš tiesų ne palaiko, bet prieštarauja bažnyčios valiai ir nuomonei. Tai patvirtina Romos popiežiaus kalba, pasakyta 1991 m birželio 21 d. Kalboje popiežius visapusiškai palaiko ir remia organų donorystę ir transplantavimą: “Su organų transplantacija, prasidėjusia nuo kraujo perpylimų, žmogus rado būdą išdalinti save, savo kraują ir savo kūną, kad gyventų kiti” (Popiežiaus Jono Pauliaus II pranešimas, 1991). Paskutiniai visuomenės apklausos duomenys rodo, kad 39 procentai žmonių nežino, ar organų donorystė suderinama su religija. Iš tikrųjų pasaulyje yra tik kelios sektos, kaip kad Jehovos liudytojai bei kai kurios budizmo šakos, nepritariančios donorystei. Tačiau net ir prašant artimųjų, kad sutiktų paaukoti mirusiojo organus, dažnai nesutikimo priežastis yra tokia: “mes esame religingi” (Baltijos tyrimai, 2005). Taigi bažnyčios užduotis – skleisti visuomenėjė teisingą informaciją apie katalikų bažnyčios oficialiąją nuomonę, propaguoti humaniškas vertybes. Prie to jau nemažai prisideda ir žiniasklaida, skatindama kraujo ir organų donorystę. Visuomenės požiūrio į donorystę tyrimai Norint atlikti naują tyrimą, būtina susipažinti su ankstesniais visuomenės požiūrio į donorystę tyrimais. Taigi 2005 metais bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ atliko Lietuvos gyventojų apklausą apie donorus ir kraujo davimą (Baltijos tyrimai, 2005). Rezultatai rodo, kad dauguma respondentų kraujo nėra davę, bet tie, kurie davė, tai dažniau darė neatlygintinai (taigi tendencija džiugina). Taip pat išsiaiškinta, kad pusė gyventojų ateityje neketina duoti kraujo, o asmeniniai motyvai jiems yra svarbesni nei visuomeniniai ar moraliniai. Nuo kraujo davimo sulaiko dažniausiai nepagrįsti veiksniai, tokie kaip, baimė užsikrėsti, pakenkti sveikatai. Vilma Navickienė (2003) atliko tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti „Šiaulių universiteto“ specialiosios pedagogikos fakulteto studentų požiūrį į organų donorystę. 2005 metais ji taip pat atliko tokį tyrimą, tik išsiaiškinti buvo siekiama mokytojų požiūrį į donorystę (Navickienė Vilma, 2003, 2005). Rezultatai parodė, kad tiek tarp mokytojų, tiek tarp studentų jaučiamas informacijos donorystės tema trūkumas. Visgi vyrauja nuomonė, kad už kraują būtina gauti atlygį; tik vos daugiau nei pusė respondentų norėtų paaukoti savo organus. Taigi tyrimai rodo vis dar skeptišką visuomenės požiūrį į donorystę, nepagrįstų baimių įtaką jų apsiprendimams. Tyrimo aprašymas Mūsų tyrimo tikslas – ištirti išsilavinusios visuomenės dalies – studentų – požiūrį į donorystę, kaip socialinį reiškinį. Kadangi jaunimas dažnai pavadinamas visuomenės ateitimi, taigi tirti pasirinkta aktyviausia jaunimo dalis – studentai. Be to, bus bandoma suskirstyti respondentus į socialinių ir tiksliųjų mokslų pakraipos studentus, siekiant šias dvi grupes palyginti tarpusavyje. Lyginami bus jų požiūriai į donorystę, ypač akcentuojant jų motyvaciją ir turimas žinias šia tema. Taigi šiuo tyrimu bus bandoma konkrečiau įsigilinti į vieną visuomenės grupę (studentus), atskleisti jų požiūrį ir nuomonę apie donorystę ir sužinoti, ar kaip nors skiriasi skirtingose mokslo srityse studijuojančių studentų požiūriai į šį reiškinį. Tyrimo objektas: Studentų požiūris į donorystę, motyvacija tampant donoru bei jų žinios apie donorystę. Tikslas: Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti studentų požiūrį į donorystę, ką studentai žino apie donorystę (informacija) bei dėl kokių priežasčių jie sutinka tapti donorais (motyvacija). Uždaviniai: 1. Išsiaiškinti, ar studentai pritaria donorystei; 2. Išsiaiškinti, kokiam kraujo davimo būdui jie teikia pirmenybę (mokamam ar nemokamam); 3. Išsiaiškinti studentų požiūrį į savo ir artimųjų organų dovanojimą po mirties; 4. Išsiaiškinti kraujo davimo bei organų dovanojimo motyvus; 5. Išsiaiškinti, kokiais būdais studentai sužino apie donorystę; 6. Išsiaiškinti, ar, studentų nuomone, jie pakankamai gauna informacijos apie galimybę tapti donoru; 7. Išsiaiškinti, ar, jų nuomone, studentai pakankamai informuoti apie donoro kortelę; 8. Nustatyti skirtumus tarp socialinių ir technologijų mokslų studentų požiūrių į donorytę; 9. Nustatyti skirtumus tarp studijuojančių vaikinų ir merginų požiūrių į donorystę; 10. Nustatyti skirtumus tarp atvykusių iš miesto ir kaimo studentų požiūrių į donorystę. Hipotezės: 1. Skiriasi socialinių ir tiksliųjų mokslų studentų požiūriai į donorystę; 2. Socialinių mokslų studentai labiau pritaria nemokamam kraujo davimui negu tiksliųjų mokslų studentai. 3. Socialinių mokslų studentai yra labiau informuoti ir patys labiau domisi donorystės tema negu tiksliųjų mokslų studentai. 4. Skiriasi vaikinų ir merginų požiūriai į donorystę; 5. Skiriasi iš miesto ir kaimo atvykusių studentų požiūriai į donorystę. Tyrimo metodo aprašymas: Studentų požiūriui į donorystę tirti pasirinktas instrumentas – anketinė apklausa. Kadangi mus domina ne vieno žmogaus, o daug platesnės visuomenės dalies (šiuo atveju studentų) nuomonė, tai anketinis būdas padės greičiau ir efektyviau surinkti ir apdoroti duomenis. Manome, kad studentai yra pakankamai sąmoningi ir tikimės nuoširdžių ir pagalvotų atsakymų. Respondentams pateikiami daugiausiai uždari klausimai su atsakymo variantais, tai pat klausimai su skalėmis, kur reikia įvertinti save dešimties balų sistemoje ir galiausiai keletas atvirų klausimų, prašančių išsakyti savo nuomonę. Anketos pradžioje pateikiami klausimai, siekiant išsiaiškinti respondentų demografinius duomenis, o toliau seka klausimai, kuriais norima išsiaiškinti jų požiūrį į donorystę. Atranka: Šiuo tyrimu mes siekiame ištirti socialinių ir tiksliųjų mokslų studentų požiūrį į donorystę, jų motyvaciją bei žinias apie donorystę. Tyrimo generalinę visumą sudaro visi socialinių ir tiksliųjų mokslų studentai, studijuojantys Vilniaus universitete. Kadangi įvykdyti apklausą visose Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų sunku fiziškai, pasirinktas tik Vilniaus universitetas ir jame bus vykdoma respondentų atranka bei atliekama apklausa. Tikėtina, kad Vilniaus universitete studijuojantys studentai nesiskiria nuo kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų. Į socialinių mokslų sritį patenka Vilniaus universitete studijuojantys studentai, pasirinkę šias studijų kryptis: tarptautinis verslas, politikos mokslai, teisė, vadyba ir verslo administravimas, vadybos ir informacinės sistemos, kultūros vadyba, ekonomika, sociologija, socialinis darbas, archyvistika, bibliotekininkystė ir informacija, informologija, leidyba, verslo ir informacijos vadyba ir žurnalistika. Į tiksliųjų mokslų sritį patenka šios studijų sritys – matematika ir informatikos mokytojas, matematika ir matematikos taikymai, matematika, matematika ir matematikos mokymas, ekonometrija, finansų ir draudimo matematika, statistika, astrofizika, fizika ir fizikos mokymas, kompiuterinė fizika, moderniųjų technologijų vadyba, taikomoji fizika, chemija, biochemija, geologija, hidrogeologija ir inžinerinė geologija, geografija, hidrologija ir meteorologija, verslo informatika, informatika, programų sistemos, biologija, molekulinė biologija, biofizika, ekologija, visuomenės sveikata, ergoterapija, kineziterapija, slauga, telekomunikacijų fizika ir elektronika. Suskaičiavus tiksliųjų ir socialinių mokslų studentus, paaiškėjo, kad besimokančiųjų šiose specialybėse apytikslis santykis atitinkamai yra 60 prie 40 procentų. Taigi bus atliekama netikimybinė atranka, atsitiktinai apklausiant tam tikrą procentą kiekvienos specialybės studentų, išlaikant šį santykį. Bus stengiamasi, kad galutinis respondentų skaičius būtų ne mažesnis nei 100. Literatūros sąrašas 1. Baltijos tyrimai. Lietuvos gyventojų apklausa apie donorus ir kraujo davimą. 2005, kovo 17-22 d. 2. Budvytienė Giedrė. Kauno diena. Straipsnis: „Neatlygintina donorystė Lietuvoje nepopuliari“. 2004 rugsėjo 8 d. – 12 p. 3. Genė Drungilienė. Ir po mirties galima išgelbėti kito žmogaus gyvybę. Straipsnis. Pajūrio naujienos. 2006.03.03. 4. Navickienė Vilma. Specialiųjų poreikų vaikų ugdymo ir gyvenimo kokybė. Tyrimas: Šiaulių universiteto specialiosios pedagogikos fakulteto studentų požiūrio į organų donorystę įvertinimas. Šiaulių universiteto leidykla. 2003. – 60 – 61 p. 5. Navickienė Vilma. Specialųjų poreikų vaikų pažinimas ir ugdymas. Tyrimas: Mokytojų požiūris į donorystę. Šiaulių universiteto leidykla. 2005. – 73 – 76 p. 6. Prof. dr. H.A.M. ten Have, R.H.J. ter Meulen, E. von Leeuwen. Medicinos etika. PĮ Charibdė. Vilnius. 2003. 7. Rogers A., Q, D.D. de Bousingen. Bioetika Europoje. Kultūros leidykla, 2001. 8. Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymas (Žin., 1996, Nr. 115-2666), 7 straipsnis. 9. Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 175-2546). 10. Jurgaitienė Lina. Gydymo menas. Straipsnis: Organų transplantacijos ir donorystės aktualijos. 2004. Nr. 7.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!