Valdžios krizė Lenkijos-Lietuvos valstybėje

Istorija yra gyvenimo mokytoja, o teisė – tai tarsi taisyklės, nurodančios, kaip turime elgtis. Mūsų gyvenamaisiais laikais, kada įvykiai pasaulyje labai greitai vystosi, ypač svarbu pažinti istoriją ir jos teisinę sritį. Nuo pat viduramžių mūsų senajį pasaulį valdė karaliai. Todėl pabandykime apibūdinti visas Lenkijos – Lietuvos valdžios institucijas bei jas susieti tarpusavyje. Poto atskirai apibendrinti tik karaliaus valdžią ir ją gana plačiai aprašyti. Galiausiai pateikti išvadas, kurios labai siaura prasme apibūdins visą darbą.
Lietuvos Seimai buvo vadinami Vyriausiaisiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis. Jie buvo šaukiami nereguliariai, dažniausi juose svarstomi klausimai buvo LDK vidaus politikos reikalai arba Abiejų Tautų Respublikos Seime nagrinėjami klausimai, dėl kurių Lietuvos atstovai atskirai susirinkę norėdavo suderinti savo galutinę poziciją. Liublino unijos dokumentuose atskiri Lietuvos Seimai nebuvo numatyti ir buvo priešingi unijos dvasiai. Lietuvos konvokacijos po Liublino unijos vykdavo Vilniuje, XVI a. jų įvyko 14, XVII a. – 17, XVIII a. – 6. Jei jose dalyvaudavo Karalius, jų nutarimai prilygdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimams. 1569m. liepos 1 d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją (Liublino unija). Pagal uniją Lenkijos Karalius ateityje atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė rinkti bendrą abiejų valstybių valdovą. Ir po Liublino unijos abi valstybės turėjo savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus. Valstybių unija buvo reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą Seimą, valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, tačiau su savo antspaudais. Lenkijos ir Lietuvos pusės parengė dokumentus ir jais pasikeitė. Seimo kompetencija buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba – bet ir priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, muitų, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią (Seimui atsakingas buvo ir Karalius), sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims „luomams", kuriais buvo laikomi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!