Žmogus - gamtos parazitas

Parazitizmu vadinami tokie evoliucijos eigoje susiklostę santykiai, kai parazitas naudojasi šeimininku kaip maisto šaltiniu ir būstu jo nenužudydamas, nes tai reikštų ir paties parazito žūtį. Šeimininko ir parazito santykiai paprastai klostosi banguojančiu režimu, kai parazitų populiacija naudodama šeimininko išteklius sparčiai didėja, kol pasiekia tokią ribą, kad pradeda kenkti šeimininkui, ir šeimininkas pradeda silpti, tuo pačiu mažindamas ir parazitui reikalingus išteklius. Dėl mažėjančių išteklių isijungia neigiamas grįžtamasis ryšys, ir parazitų populiacija savo ruožtu pradeda mažėti, kas sudaro prielaidas per savireguliacijos mechanizmus atsigauti šeimininkui. Atsigavus šeimininkui ir susiklosčius palankioms sąlygoms, parazitų populiacija vėl pradeda didėti ir viskas prasideda iš naujo.
Visa tai žymus JAV ekologas E.Odumas apbendrino, kaip žmogaus ir gamtos sąveiką, įvardindamas tai kaip parazito ir šeimininko santykius.
Kad žmogus yra gamtos parazitas yra aktualu nuo pat senovės. Žmogaus poveikio aplinkai istorinė raida skirstoma į tokius etapus: medžioklės epocha, žemdirbystės epocha, pramonės epocha, informacijos ( žynių ir mokslo epocha).
Epochos pavadinimas praktiškai atspindi pagrindinę varomąją jėgą, kuri labiausiai įtakojo tos epochos visuomenės vystimąsi, o tuo pačiu ir jos santykius su aplinka.
Reziumuojant medžioklės epochos metu vykusius aplinkos pokyčius galima pasakyti, kad šis poveikis buvo palyginti silpnas, vietinio mąsto ir dažniausiai grįžtamojo pobūdžio.
Žemdirbystės epochos problemos buvo daug įvairesnės ir nepalyginamai didesnio masto nei medžioklės epochoje. Masinis miškų naikinimas ir gana intensyvi, bet palyginus neefektyvi ganiava sąlygojo didelio masto negrįžtamus aplinkos pokyčius, kai vietoje anksčiau derlingų žemių ir vešlios bei turtingos savo rūšine įvairove augalijos susiformavo didžiuliai dykumų ir pusdykumių plotai. Išaugusių miestų atliekų problemos buvo vietinio masto ir grįžtamojo pobūdžio. Kadangi šios atliekos daugiausia buvo organinės kilmės, o jų kiekiai palyginus su dabartiniais mastais, nelabai dideli, tai susikaupusios ant žemės paviršiaus ar su kanalizaciniais vandenimis patekusios į paviršinius vandens telkinius jos vis tiek suirdavo ir, neviršydamos aplinkos talpumo, patekdavo į natūralius medžiagų apykaitos ciklus.
Pramonės epohoje žmogaus sukurtų medžiagų kiekis ir įvairovė žymiai išaugo, tačiau išteklių naudojimo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!