Darbo rinkos atsiradimo prielaidos XVIII – XX amžiuje

Darbo rinkos atsiradimo prielaidos XVIII – XX a.
Įvadas
Tarp daugelio ekonomikos mokslų sričių svarbią vietą užima ir nauja Lietuvoje mokslo disciplina – darbo rinkos ekonomika. Augantis visuomenės susidomėjimas darbo santykiais – neatsitiktinis. Mokslo ir technikos pažanga, spartus darbo našumo ir intensyvumo augimas bei kiti socialiniai ekonominiai veiksniai didina nedarbą, aštrina užimtumo problemas ir santykius tarp darbo ir kapitalo. Padėtį blogina ir neracionali darbo išteklių struktūra, neatitinkanti šiuolaikinių reikalavimų. Tai patvirtina Lietuvos ir kitų šalių patirtis, kuri teigia, kad darbo jėga nespėja prisitaikyti prie modernios ekonomikos pokyčių. Didėja nepaklausias profesijas turinčių žmonių skaičius, gausėja ilgalaikių bedarbių. Iškyla objektyvi būtinybė tobulinti darbo įstatymus, sukurti efektyvų darbo rinkos valdymo ir reguliavimo mechanizmą.
Tačiau šio darbo tikslas nėra apibrėžti darbo rinkos privalumus ar trūkumus, nedarbo ar užimtumo problemas. Pagrindinis šio darbo tikslas yra supažintindi su darbo rinka, jos istorinėmis atsiradimo prielaidomis ir darbo socialine raida, kaip skirtingais laikotarpiais buvo vertinamas žmogus ir jo darbas. Taip pat šiame darbe apžvelgiamas Tarptautinės darbo rinkos atsiradimas ir vystymąsis, darbo įsatymai, tam, kad suprastume kaip jie įtakojo darbo rinkos atsiradimą ir vystymąsi.
1. Darbo rinkos samprata
Terminas „darbo rinka” savo pirmine, siaurąja prasme, reiškė vietą, kurioje buvo perkama ir parduodama žmogaus darbo jėga. Žmogus, skirtingai nuo darbinio gyvulio, yra universalus visuomeninis elementas, turintis sąmonę, pasaulėžiūrą, galintis kalbėti. Jis gali dirbti, mąstyti, kaupti žinias ir patyrimą, turi valią, įsitikinimus, daugelį kitų fizinių, protinių, dvasinių savybių. Turėdamas šias savybes, žmogus sugeba įvairiais būdais veikti aplinką, išgauti iš gamtos jam reikalingas medžiagas ir pritaikyti jas savo poreikiams tenkinti. Šis žmogaus sugebėjimas dirbti sudaro darbo jėgos esmę.
Darbo jėga yra svarbiausias ūkinės veiklos veiksnys, be kurio kiti gamybos veiksniai – žemė, darbo įrankiai, kapitalas – yra tiktai nenaudojami daiktai. Tik žmogus sugeba įkvėpti gyvybę gamybos priemonėms, sujungti į vieną visumą skirtingus komponentus: gamtos jėgas, įrengimus, mašinas ir net kitus žmones. Tobulindamas gyvenimo ir ūkininkavimo sąlygas, žmogus tuo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!