Dievo idėja ir problema

 DIEVO IDĖJA IR PROBLEMA FILOSOFIJOS KONTROLINIS DARBAS UTENA 2005 TURINYS Įvadas………………………………………………………………………........................3 1. Dievas absoliutus gėris, didybė, nematoma ir neįsivaizduojama būtybė………. ..........3 1.1. „Dievas yra diena ir naktis“ (Heraklitas)......................................................4 1.2. Dievas – gėrio priežastis (Platonas)………………………………….........5 1.3 . Dievas – nejudantis Judintojas (Aristotelis)………………………….........5 1.4. “Dievas neturi veido ar kitų išorinių reiškimosi formų”……………..........6 1.5. “Savęs pažinimas yra Dievo pažinimas” Augustinas………………...........6 2. “Dievas – neišmatuojama Būtis, Tiesa ir gėris” Tomas Akvinietis……………...........7 3. Dievo buvimo įrodymų problema………………………………………………..........8 3.1 Immanuelis Kantas: Dievas kaip reguliatyvioji idėja………………............8 3.2 Friedrichas Nietzsche: Dievas yra miręs……………………………...........9 3.3 Sorenas Kierkegaard’as: Dievas nenužengia į mases………………...........9 3.4 Dievas – “žmogaus išgalvota hipotezė”…………………………….........10 4. “Dievas yra” (Karlas Jaspersas)……………………………………………..….......10 5. “Naujasis religingumas” ir teologinis protas………………………............................11 5. Išvados………………………………………………………………………............12 6. Literatūros sąrašas……………………………………………………………..........13 ĮVADAS Kiekvienas žmogus savaip supranta religiją ir turi savo požiūrį į Dievą. Iš tikėjimo mistiniais dalykais kaip protėvių vėlių būti (nemarumu), dvasiomis, demonais ir panašiai, kilo tikėjimas į daugelį Dievų, kuris vėliau išsirutuliojo į tikėjimą vienu Dievu. Dievo vardas siejamas su tam tikru patyrimu. Religinėje patirtyje žmogus iškyla virš savęs, kaip protinga būtybė, kai tai nutinka žmogus tai pavadina dievų ar Dievo vardu. Dievai suvokiami kaip nemirtingos, aukščiausios, švenčiausios būtybės, kurių buvimą visiškai užginčijus, pasirodo, kad Dievo nėra. Vieniems Dievas – gėris, kaip ir rašo Platonas savo veikale “Valstybė”. Kitiems – savęs pažinimas. Vieni teigia, kad Dievas yra, kiti jog visa tai išgalvota. Taigi ir pabandžiau susipažinti kaip Dievą supranta ir aiškina šie filosofai: Pjeras Teparas de Šardenas, Heraklitas, Platonas, Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvinietis, Imanuelis Kantas, Friedrichas Niezsche, Sorenas Kierkegaard’as, bei Karlas Jaspersas. Visi šie filosofai Dievą aiškina skirtingai, bet kartu ir panašiai. Pagrindinis veikalas, kuriuo remsiuosi nagrinėdama Dievo problemą filosofijoje yra Marija Fürst, Jürgenas Trinksas „Filosofija“. Autorių teigimu, tarp amžinybės, visumos, begalybės ir žmogaus yra tam tikras ryšys. To ryšio suvokimas yra jo religija. Religijos puoselėjimas, pritaikymas gyvenime, paverčia ją konkrečia žmogaus pasaulėžiūra. Pirmiau už religiją eina tam tikras pradinis suvokimas, leidžiantis vėliau religiją interpretuoti. Religijos filosofija – tai mokslas nagrinėjantis religinės esmės, prasmės, tiesos klausimus. Tai filosofiniai apmąstymai apie tokias sąvokas, kaip Dievas, pasaulio sukūrimas, nemirtingumas ir panašiai. Ir kiek tokios sąvokos gali pretenduoti į tiesą. Šios sąvokos susiformavusios, perteiktos ar paveldėtos kaip religinė tradicija. 1. DIEVAS ABSOLIUTUS GĖRIS, DIDYBĖ, NEMATOMA IR NEĮSIVAIZDUOJAMA BŪTYBĖ Pati galingiausia Europoje naujosios religinės filosofijos tėkmė buvo ir tebėra neotomizmas, išplėtotas tokių garsių katalikiškosios filosofijos mąstytojų kaip Žakas Martenas, Etjenas Vilsonas Janas Bochenskis ir kiti. XX amžiaus kultūra – tai žinojimu besiremianti kultūra, ir daugelio įsitikinimu ji negali taikytis su tikėjimu, skelbiančiu visai kitas tiesas. Tiesa yra viena, sako neotomistai, ir ta tiesa yra Dievas, absoliutas. Daug yra tik šitos tiesos siekimo būdų, o svarbiausi iš jų: mokslas, filosofija ir teologija. Mokslas yra pradinė absoliuto pažinimo forma, fiksuojanti reiškinius ir nustatanti jų santykius. Už tų santykių yra bendresni, aukštesni šių reiškinių ryšiai, kurie mokslui nebeprieinami, juos gali suvokti tik filosofinis protas ir nustatyti spekuliatyvius mąstymus. Filosofija tyrinėja daiktų ryšių ryšius, jų priežasčių priežastis, ieškodama pirminės priežasties, absoliuto. Filosofija nepajėgia suprasti, kas jis; ji gali padėti išeiti į absoliutą. Koks yra Dievas – jau teologijos reikalas. Tiesą sakant, ir teologija apie Dievą kalbą analogijomis, tačiau ir tokia ji, anot neotomistų, yra mokslų mokslas, nes apie aukščiausiąją būtį kalba vis dėlto su loginei analizei privalomu ir įmanomu griežtumu. Naujausių laikų gamtamokslinių duomenų ir pažiūrų įtaką religinei filosofijai ryškiausiai demonstruoja Pjero de Šardeno filosofija. Šis mąstytojas sukūrė „krikščioniškojo evoliucionizmo“ teoriją. Joje jis norėjo, jungdamas gamtos mokslo duomenis ir religinį patyrimą, atskleisti Visatos evoliucijos, kurios procese susikūrė žmogus, turinį. Žmogų, jo dvasingumą, sudėtingą sąmonės pasaulį jis interpretavo kaip iš anksto Dievo suplanuotos kosminės evoliucijos rezultatą. P.Tejaro de Šardeno manymu, Dievas – „evoliucijos Kristus“ – esąs kiekvienoje Visatos dalelėje kaip atskiras dvasinis pradas, kuris yra varomoji ir nukreipiančioji evoliucijos jėga. Visatos vystymąsi („kosmogenezė“ ir „Kristaus genezė“) mąstytojas vaizduoja kaip daugelį dvasios ir materijos evoliucijos etapų. Visatos evoliucijos Dieviškajai esmei atskleisti P.Tejaras de Šardenas panaudoja „energijos“ sąvoką. Energiją jis traktuoja kaip pačios materijos savybę ir kartu kaip „tangentinę“ dvasinę varančiąją jėgą, suteikiančią impulsą Visatos evoliucijai. Evoliucijos procesas, pasak Tejaro, paklūsta Dieviškajam reguliatoriui („radialinė energija“) ir nukreiptas į tašką Omega. Omega simbolizuoja Kristų, kartu priklausantį ir pasauliui ir transcenduojantį jį. Taigi kosmogenezė tapatinga Kristaus genezei. Evoliucijos viršūnėje žmogaus sielos apsijungiančio Kristuje. 1.1. Dievas yra diena ir naktis (Heraklitas) Apie 544 – 483 m. per. Kr. Efese, Mažojoje Azijoje gyveno Heraklitas. „Dievas yra diena ir naktis, žiema ir vasara, karas ir taika, alkis ir sotumas“, teigė jis. Čia jis vartoja žodį „Dievas“, bet akivaizdu, kad galvoje jis turi ne tuos dievus, apie kuriuos pasakojo mitai. Heraklitui Dievas – arba dieviškumas – yra kažkas, apimantis visą pasaulį. Taip, Dievas reiškiasi nuolat kintančioje ir priešybių pilnoje gamtoje. Vietoj žodžio „Dievas jis dažnai vartoja žodį „logos“ – „protas“. Nors me, žmonės, ne visada mąstome vienodai ir protas mūsų skirtingas, Herakleitas manė, jog turi būti tam tikras „pasaulinis protas“, kuris valdo visa, kas vyksta gamtoje. Šis „pasaulinis protas“ arba „gamtos dėsningumas“, yra bendras visiems, ir visi žmonės privalo jam paklusti. Pasak Heraklito , vis tiek dauguma vadovaujasi savo protu. Ir šiaip jis nebuvo labai geros nuomonės apie kitus žmones. Jis sakė, kad daugumos žmonių pažiūras galima palyginti su vaikų žaidimais. Taigi visoje gamtos kaitoje ir priešingybėse Herakleitas įžvelgė vienybę, arba visumą. „Kažką“, kas yra visa ko pagrindas, jis vadino „Dievu“ arba „logu“. 1.2. Dievas – gėrio priežastis (Platonas) Platono (428/427 – 347 pr. m. e.) teigimu, išskirtinis dievybės bruožas yra tiesa ir gerumas. Jo manymu dievai yra geri ir tik geri, todėl vaizdavimas dievų kaip neigiamų būtybių ( turinčių piktų kėslų ar panašiai) tam tikruose epiniuose veikaluose, lyriškose eilėse ar tragedijose, yra neteisingi. “ Dievą visuomet reikia vaizduoti tokį, koks jis yra iš tikrųjų, nesvarbu, ar tai būtų epinis veikalas, ar lyriškos eilės, ar tragedija […]. Tikrovėje dievas yra geras, ir toks jis turi būti vaizduojamas. Dievas taipgi yra visiškai paprastas ir teisingas tiek savo žodžiais, tiek ir darbais. Dievas nesikeičia ir neapgaudinėja kitų nei apgaulingais vaizdais, nei žodžiais, nei siųsdamas jiems kokius nors ženklus: nei budint, nei sapnuojant.” (Platonas, Valstybė) A 309-310p. Dievas yra geras ir turi būti žmonėms vaizduojamas tik tai toks. Dievas negali būti visų daiktų priežastimi, jis – laimės priežastis. “Gėris, beje, yra priežastis to, kas gera; dėl daugelio dalykų jis nekaltas”. (Ten pat) A 310 p. Gėrio žmonės turi mažiau nei blogio, bet Dievas negali būti to priežastimi. Platonas rašo, kad gėrio priežastis yra gėris, o blogis niekuomet negims Dieve. Prieš 500 m. pr. m. e. Ksenofanas teigė jog viešpatauja tik vienas Dievas, “nei išvaizda, nei mintimis nepanašus į mirtinguosius”. B 1 1.3. Dievas yra nejudantis judintojas (Aristotelis) A 310 p. Aristotelio (384 – 322 pr. m. e.) Dievo samprata yra filosofinė, atsieta nuo mitų. Aristotelio teigimu yra ir kita Būtis, ne tik ta kurią mes patiriame. Tai ir yra Dievas. Jis, Aristotelio teigimu, yra nejudantis pasaulio Judintojas, tai bet kokio judėjimo pradžia. Aristotelis pažįsta Dievą ne nusigręždamas nuo juntamo pasaulio (kuris mus supa), bet racionaliai jį aiškindamas. Dievo nerandame patyrime, bet jis yra sąlyga, kurios vedami mąstome apie patiriamą, juntamą pasaulį. 1.4. “Dievas neturi veido ar kitų išorinių reiškimosi formų” A 310p. Karlo Jasperso (1883 – 1969) teigimu, Graikų filosofai suprato tik pagal papročius jog yra daug dievų, bet iš esmės Dievas yra vienas. Autorius rašo, jog Dievo negalima pamatyti, negalima pažinti iš atvaizdo, jis į nieką nepanašus. Dievo neįmanoma išreikšti išorinėmis reiškimo formomis. Judaizme Dievas (Jahvė) - tobula, amžina, protinga būtybė, kuri aukščiau viso pasaulio, jį paliko ir tvarko. Tai dvasia, turinti neribotą galią. Dievas – tai Kūrėjas. Jis nepalyginamas nei su žmonėmis, nei su gyvuliu, nei su saule. Dievas yra abstrakcija, mintis. Judaizme buvo uždrausta vaizduoti Dievo atvaizdą,veidą, to pasiekoje atsiranda galimybė kurti magiškąjį vaizdinių pasaulį. Tačiau to pasekmė - griežtai atskirta religija ir menas. Dievo neįkūnysi metale, akmenyje ar medyje. Remiantis pranašo Izaijo kalba galima daryti išvadą, kad jis niekina medžio drožėjus, ar kitus kūrėjus kurie bando sukurti “stabų statulas”³. Statulos, pasak Izaijo, niekuo negali padėti žmogui, nes jas kuria tokie pat mirtingieji žmonės. Jo manymu, žmonės garbinantys, kuriantys statulas patys save kvailina. Krikščionių Dievas visų pirma mylintis Tėvas, visagalis kūrėjas. Dievo apsireiškimas, Aristotelio manymu, pavertė jį įsakme būtybe. Aristotelio bei Platono dieviškosios Būties apibrėžimai, filosofija, ženkliai paveikė viduramžių krikščionių teologinį mąstymą. Žmogaus ieškojimas, kas yra tikrovė - yra apreikšta tiesa. Kad paaiškinti, suvokti kas yra Dievas, pasaulis reikalingos tam tikros sąvokos. Jas įvedė Platonas ir Aristotelis, o jau vidurinių amžių krikščionys mąstytojai jas toliau plėtojo. Pasak K. Jasperso, “Dievo neregimybė draudžia žmogui melstis Dievo paveikslams, stabams ir statuloms”. Šiuo teiginiu remiantis galima išrutulioti kad Dievas nemąstomas, neįsivaizduojamas ir net nematomas. B 1.5. Augustinas: savęs pažinimas yra Dievo pažinimas Aurelijus Augustinas (354-430) teigė, kad visi daiktai - Dievo pėdsakas. Jie sako apie savo kūrėją, Dievą. Kadangi pasaulis sutelktas žmogaus sieloje, tai Dievas taip pat yra joje. Žmogaus protas Dievą gali pažinti tuomet, kai suvokia, kad pats žmogus yra Dievo paveikslas ir panašybė. “Aš nustėrstu ir užsidegu: nustėrstu, nes aš toks nepanašus į Jį, o imu degti dėl to, kad esu Jam beveik lygus. Pati išmintis savo spinduliais įsiskverbia į mane išsklaidydama mane supančią rūko sieną, kai jau rodėsi, kad esu to tvaiko prarytas, kai atrodė, kad skęstu bausmių už savo nuodėmes sąvartyne”. (Augustinas, Confessiones) A 312p. 2. Tomas Akvinietis: DIEVAS – NEIŠMATUOJAMA BŪTIS, TIESA IR GĖRIS Tomo Akviniečio (1225-1274) teigimu, Dievą galime pažinti, “kai tikime, kad Jis yra aukščiau visko, kas įgalina žmogų mąstyti apie Dievą.” A 312p. Autorius formuluoja aiškų skirtumą tarp Dievo esmės pažinimo ir Dievo egzistencijos. Jis rašo, jei bus suvokta Dievo esmė, (lakantis tam tikrų mąstymo sąlygų), bus suvokta ir jos egzistencija, bei logiškai įrodyta. T. Akvinietis Dievo buvimą įrodinėja penkiais būdais. Juos ir panagrinėkime. “Pirmasis ir aiškesnis būdas išplaukia iš judėjimo supratimo. Juk yra aišku ir įrodoma pojūčiais, kad kai kas šiame pasaulyje juda. Tačiau visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito.” A 312p. Būtina prieiti iki kažkokio pirmojo judintojo, kurio niekas nejudina. Tokiu judintoju visi laiko Dievą. Antrasis būdas išplaukia iš veikiančios priežasties supratimo. “…negali būti tokio atvejo, kad koks nors daiktas būtų savo paties veikiančiojo priežastis,…”A 312p. Trečiasis būdas išplaukia iš galimybės ir būtinybės supratimo. “būtinai turi būti kas nors būtina savaime, o ne dėl kokios nors priežasties, ir visų kitų būtinų dalykų priežastis.” A 313p. Tai – Dievas. “Ketvirtasis būdas išplaukia iš skirtingų laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo”. A 313 p. Aristotelio teigimu, aukščiausio laipsnio teisingumas, yra aukščiausio laipsnio būtis. Bet kas tuo pasižymi, tas yra visų tų savybės apraiškų priežastis. Kažkas yra, kas pasireiškia kaip visų egzistuojančių daiktų gerumo ir tobulumo priežastis – Dievas. “Penktasis būdas išplaukia iš daiktų valdymo supratimo”. A 313 p. Neturintys proto daiktai, gamtos kūnai pasiekia tikslą vadovaujami sąmoningos valios. Yra protinga būtybė, kuri visa, kas egzistuoja gamtoje, nukreipia į tam tikrą tikslą. Tas nukreipėjas ir yra Dievas. 3. DIEVO BUVIMO ĮRODYMŲ PROBLEMA Pasaulio baigtinumą ir atsitiktinį pobūdį pasirinkus pradiniu tašku, o Pradžių Pradžią kaip Judintoją, pirmąja Priežastimi arba Esančiuoju vadiname Dievo buvimo kosmologiniu įrodymu. “Iš kosmoso (…) daroma išvada apie Dievo buvimą, iš to, kas pasaulio vyksme visada yra priežastingai nulemta, daroma išvada apie besąlygišką priežastį, iš judėjimo – apie judėjimo šaltinį, iš atskirų dalykų atsitiktinumo – apie visumos būtinumą”. (K. Jaspersas) B K. Jaspersas knygoje “Filosofijos įvadas” rašė, kad vakarų filosofija Dievo būtį ir Dievo esmę aiškino įvairiai. Filosofai netvirtina nei kad Dievas yra, nei kad jo nėra. “apsiribodamas objektiškai determinuotu žinojimu, t. y. moksliniu pažinimu, jis nustoja filosofavęs teigdamas: ko žmogus negali žinoti, apie tai jis privalo tylėti”. B Jau antikos laikais atsirado Dievo buvimo įrodymų problema. Seksto Empiriko nuomone, “priežasties sąvoka neperteikia nieko realaus, o yra vien santykio išraiška, kažkas dirbtinai sugalvota, lyg priedas prie tikrovės, o ne jos išsakymas”. A 314 p. Hume’so manymu, žmogaus protas nesugeba rasti galutinių atsakymų į metafizinius klausimus. Jis neneigia Dievo buvimo, nes pasaulis, pasak jo, turėjo turėti priežastį; jis tik nesutinka, kad iš patyrimo būtų galima ką nors pasakyti apie Dievo savybes, kad jis yra visagalis, visažinis, be galo geras”. A 314 p. Tam nėra pagrindo. “Gamtos kūriniuose yra daug mums neaiškių problemų. Jeigu mes a priori laikysimės nuostatos apie kūrėjo tobulumą, tai visos problemos pasirodys lengvai išsprendžiamos. Jos bus tik tariamos problemos,atsiradusios dėl to, kad žmogus disponuoja ribotomis galiomis ir daug ko negali suprojektuoti į begalybę”. (D. Hume’as, 1981) A 314 p. Ypač didelę įtaką Kanto filosofijai turėjo Hume’o kūrinys “Dialogai apie prigimtinę religiją”. 3.1. Immanuelis Kantas: Dievas kaip reguliatyvioji idėja Kanto (1724 – 1804) manymu, Dievo egzistencijos negalima nei įrodyti, nei paneigti dėl to, kad ji pranoksta galimo žinojimo ribas. Kanto teigimu, Dievas nėra proto pažinimo objektas. Jis – idėja, kurios pagalba galima nustatyti pačią didžiausią vienovę. Kanto nuomone, Dievas neįrodomas ir nepaneigiamas. Jis – nepažįstamas. Dievas pateikiamas, kaip “ dorovinio pasaulio” pagrindas, rašo M. Fiurst ir J. Trinksas. Jis, Kanto teigimu, “moralinis nusiteikimas manyje”. Dievas – “mintys manyje”, “subjektyvus žmogaus proto produktas”. 3.2. Friedrichas Nietzsche: Dievas yra miręs Friedricho Nietzche (1844 – 1900) teigimu, Dievas yra miręs. Jo nuomone, krikščionybė išgyvena saulėlydį. Nihilizmas plinta. Jis kaip tuštuma atsiradusi praradus krikščioniškąsias vertybes. “Linksmajame moksle” Nietzche aprašė beprotį, kuris skelbia apie Dievo mirtį. (Jis uždega žibintą, ir kreipiasi į minią su begalės klausimų apeliuojančių į žmonių sąžinę, moralės jausmą. Jis bando įrodyti kad mes, žmonės, nužudėme Dievą, tik to nesuvokiam, tas suvokimas iki mūsų dar “nepasiekė”. Vėliau jis ir pats suvokia, kad dar per anksti atnešė tą žinią. Sudaužo žibintą ir pasitraukia sakydamas: “ “Aš atėjau per anksti”, - pasakė jis, - “ dar neatėjo mano laikas”.” A 316 p. tikėjimas krikščioniškąjį Dievą Nietzche’ei tapo nebeįtikėtinu dalyku. Dievo mirties pasekmės šiurpios: vargu, ar kas gali jas įsivaizduoti, nes tai pranoksta bet kokios vaizduotės galimybes. Filosofams ir “laisvamaniams” žinia, kad Dievas mirė yra išsilaisvinimas. Žmogus išsilaisvino iš Dievo, bet liko vienas, ir turi remtis tik pats savimi. Nietzche’ės nuomone, toje vienatvėje įvyks šuolis nuo “žmogaus” į “antžmogį”. 3.3. Sorenas Kierkegaard’as: Dievas nenužengia į mases Vertindamas savo gyvenimą, jo lemtį, S. Kierkegaard’as apibendrino: “Jūs tikriausiai būsite teisūs prikišdami man, kad į visą Europos raidą aš žiūriu labai skeptiškai – kaip į didžiulę sumaištį. O ko gi reikėtų ieškot sūkuringo viesulo nešamam? Tvirto atramos taško, kurio būtų galima laikytis” (S.Kierkegaard’as, 1976). A 317 p. Pasak Kierkegaard’o, atramos taškas gali būti religija. “Todėl toks ir yra mano požiūris į visą europietišką sumaištį: neįmanoma bus prieš ją atsilaikyti, jeigu nebus religingumo.” (Ten pat) A 317 p. K. Jaspersas rašo, jog Dievas nėra pažinimo objektas, jo moksliškai neatskleisi. Dievas yra nematomas, nestebimas. Dievas yra tam kad juo tikėti. Religingumas neišsiugdomas sustabarėjusioje masių krikščionybėje, kuri nesiremia tikruoju tikėjimu, yra tapusi paviršutiniška ir abejinga. Nekrikščioniškas yra išimtinio moksliškumo dominavimas. Instrumentalusis protas, pasak Fiurt ir Trikso, tapo stabu; siekdamas absoliutaus objektyvumo, jis nesiliauja ir, susidūręs su žmogumi, jį iki daikto, iki masių. Autorių teigimu, žmogus privalo grįžti į save, kad Dievas padarytų iš jo visų savo poelgių masteliu. 3.4. Dievas – “žmogaus išgalvota hipotezė” Šių dienų žmogus iškelia klausimą, ar reikalingas tas mokslo ginčas su religija, Dievu? Julieno Huxley’io teiginys: “Dievas yra žmogaus išgalvota hipotezė mėginant susidoroti su egzistencijos problemomis”, išreiškia visuotinės Dievo kritikos esmę. Ji nėra būdinga vien naujiesiems laikams, jos užuomazgų yra iš tų laikų, kai filosofinis mąstymas tik mezgėsi, ir tęsėsi per visą filosofijos istoriją. Demokritas pateikia racionalų paaiškinimą tikėjimu dievais: “Tai – gamtos reiškinių, pavyzdžiui, žaibų ir griaustinio, nepaaiškinamumas, jų keliama baimė. A 317 p. Ksenofanas dievus apibūdina kaip žmonių modelius. Jis rašo, “Ir mirtingieji ėmė spėlioti, kad dievai gimsta, rengiasi taip pat kaip ir jie, turi tokį pat balsą ir išvaizdą.” (Ksenofanas, (cit. W. Capelle, 1968) A 318 p. Freudas religiją laiko iliuzija, atspindinčią giliausius žmogaus troškimus. “Tie vaizdiniai yra ne kas kita, kaip patyrimo atspindžiai arba mąstymo išdavos, vėliau suformuluotos tezėmis; tai – iliuzijos, seniausių, stipriausių, labiausiai žmoniją varginusių troškimų išsipildymas. Žinome, kad baimę keliantis kūdikio bejėgiškumas žadina apsaugos, kurią gali suteikti tėvo meilė, reikalingumo pojūtį. Kadangi bejėgiškumas jaučiamas visą gyvenimą, tai jo suvokimas gimdo nuostatą, kad turi egzistuoti kažkas dar galingesnis už tėvą. Gyvenimo pavojų baimė mažėja pripažinus, kad viską valdo dieviškoji Apvaizda. Natūralų teisingumo ilgesį patenkina prielaida, kad pasaulyje egzistuoja dorovinė tvarka, taip dažnai nepaisoma žmonių kultūros. Būsimasis gyvenimas tarytum pailgina žemiškąją žmogaus egzistenciją pašalindamas vietos ir laiko rėmus, kliudančius tam troškimui realizuotis. Kai tos sistemos prielaidos palaikomos realiomis randami atsakymai į mįslingus pasaulio kilmės, kūno ir sielos ryšio klausimus. Kokį palengvėjimą patiria individo psichika, kai pašalinamas nevisiškai įveiktas vaikystės konfliktas, susijęs su tėvo kompleksu! Tuomet priartėjama prie visiems priimtino problemų sprendimo” (S. Freudas, 1982, Bd. 9). A 318 p. Tikėjimas būdavo ir yra pakreipiamas taip kad atitiktų individualius norus. Religija, kaip rašo Fiurst ir Trinksas, išvestinis reiškinys. Kalbant apie religiją po Švietimo periodo būtų galima pasakyti H. Lubbe žodžiais: “už mūsų pečių yra likęs religinis švietimas, o ne pati religija”. A 318 p. 4. DIEVAS YRA (K. Jaspersas) Šio teiginio esmė, kaip rašo autorius, yra tikrovė, kurią nurodo Dievas. Tačiau suvokti šios tikrovės negalime tik mąstydami apie šį teiginį. Grynas apmąstymas – tuščias. Jo tikrąją prasmę mes suvokiame tik peržengdami empirinę realybę ir joje įsijausdami į autentišką tikrovę. Todėl savo gyvenimo prasmę, kaip rašo K. Jaspersas, pasiekiame ten, “kur tampame tikri autentiškąja tikrove, t. y. Dievu”. 4 Tikrovė, pasak K. Jasperso, pasiekiama pirmame egzistencijos sąlytyje su Dievu. Istoriškumas reikšmingas tuo kad per jį pasireiškia laisvas individo sąlytis su Dievu. Jei šis istoriškumas, kaip rašo autorius, išsakomas ir atvaizduojamas, tai tokiu pavidalu jis jau nėra absoliuti tiesa, kuri priimtina visuomenei. “Tačiau savo ištakomis jis yra besąlygiškai tikras”.5 Dievas – absoliutas, jis tikras. Jei jis yra, tai turi būti jaučiamas žmogaus kaip individo. Jei Dievo tikrumas nesuderinamas su visuotinai reikšmingu Dievo pažinimu, tai reikia siekti sąlyčio su juo. Nuo senų laikų Dievas įsivaizduojamas žmogaus pavidalu, ar pasaulio reiškiniais, tačiau visa tai yra neteisinga. “Dievas nėra tai, ką mes galėtume išvysti akimis”.6 5. “Naujasis religingumas” ir teologinis protas Fiurst ir Trinksas rašo, kad sugamtamokslintas pasaulis palieka didžiulį vakuumą. Ir tai bandoma užglaistyti fantazijomis, kuri gimsta iš plakatų, iliustruotų žurnalų, įvairiausių ekranų. Kurtas Wuchterlis knygoje “Religinis protas. Analizė ir kritika” santykį su religiniu protu, bei naująjį religingumą apibūdina: “Naujojo religingumo” sąvoka aprėpia visas tendencijas, … …iš akių išleidžiami svarbūs religinio proto momentai, būtent – santykis su Apreiškimu, kaip visiškai Kito kreipimusi, į kurį negali būti reaguojama vien emociškai, ir intelektualiai atsakingo pateisinimo reikalavimams. Šis proto atsisakymas “naująjį religingumą” daro neprotingą.” (K. Wuchterlis, 1989). A 319 p. IŠVADOS Dievas svarbiausia daugumos religijų sąvoka, vaizdinys, būtybė, esybė, pagrindinis religijos kulto objektas. Dievas religijai yra absoliutas – amžinas, begalinis, besąlygiškas, tobulas ir nekintamas subjektas, kuris „pats sau pakankamas“, nuo nieko kito nepriklauso, pats savaime turi visą esamybę ir kuria ją. Pagrindiniai Dievo požymiai: begalinumas, vienovė, paprastumas, bekūniškumas, nekintamumas, bejausmiškumas, amžinumas, gerumas, visažinystė, visagalybė. Manoma, kad Dievas gali būti pažintas protu, Apreiškimu ir religiniu tikėjimu. Pripažįstama, kad Dievas yra ir asmuo. Dievas yra filosofijos ir religijotyros (religiologijos) svarstymų objektas. Pastarosioms Dievas nėra „iš tikrųjų esanti būtis“, o tik specifiškai suformuota sąvoka ar vaizdinys. Pirmykštės religijos dar neturėjo Dievo sąvokos. Vėliau antgamtiška jėga buvo atskirta nuo ją turinčio daikto, atsirado beasmenių jėgų – dvasių, dvasių valdovų vaizdiniai. Gamtos jėgas valdančių dvasių vaizdiniai darė galimą ir reguliavo žmogaus gamybinę veiklą, nustatė žmogaus ryšį su gamta per jos tarpininkus – dvasias valdoves, globėjas. Formuojantis monoteistinių (viendievystės) religijų teoriniams pagrindams, atsirado religinė filosofinė Dievo doktrina – teologija. Nuo to meto Dievas ne vien religijos kulto objektas, bet ir filosofinė sąvoka. Pradėta kurti Dievo buvimo įrodymus, kartu atsirado ir vystėsi Dievo buvimo neigimas – ateizmas. Tomas Akvinietis sako, kad dieviškoji substancija savo neaprėpiamumu pranoksta kiekvieną formą, kurią gali įgyti mūsų intelektas. Dievą teigė esant visur, visuose daiktuose, bet ne kaip jų esmės dalį ar kokybę, bet taip, kad veikiančioji priežastis yra tame, ką ji veikia. Tad nors galime žinoti, kad Dievas yra, bet negalime pažinti jo esmės, kas jis yra. LITERATŪROS SARAŠAS (A) Marija Furst, Jurgenas Trinksas “Filosofija” LuMen leidykla, 1995 Vilnius; (Versta: Romualdas Grucė) (B) Karlas Jaspersas “Filosofijos įvadas”, leidykla “Mintis”, 1989 Vilnius (Versta: A. Šliogeris) www.straipsniai.lt http://filo.web1000.com www.kobra.ktu.lt

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!