Filosofijos struktūra ir problematika

Įžanga Šiame referate bus nagrinėjama filosofijos struktūra ir problematika, apžvelgiami keli žymiausių filosofų požiūriai į filosofijos suskirstymą. “Kas yra filosofija ir ko ji verta - ginėijamas dalykas. Iš jos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintris objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris liečia kiekvieną ir todėl turi būti paprastas ir suprantamas, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams.” KARLAS JASPERSAS Pavyzdžiai iš filosofijos istorijos Štai keletas pavyzdžių, iliustruojanėių, kaip įvairiai filosofai supranta filosofiją ir jos struktūrą: Platonas (pagal: Valstybė VI, 484-490) Filosofai sugeba analizuoti tai, kas visuomet yra tapatu sau. Jie aistringai siekia žinių, kurios bent kiek atskleistų jiems esmę, amžiną ir nepatirianėią nei atsiradimo, nei išnykimo. Jie nesustoja prie daugybės daiktų, kurie tik atrodo esą, bet nenuilsdami eina pirmyn, ir jų aistra nenurimsta tol, kol jie nepalieėia kiekvieno daikto esmės ta sielos dalimi, kuriai ir dera liesti tokius daiktus - o dera šitai jiems giminingam pradui. Jo dėka priartėjęs prie tikrosios būties ir susijungęs su ja, jis pagimdys protą ir tiesą. Aristotelis (Met. 1, 2, 282A- 282B) Žinojimas ir supratimas dėl jų paėių labiausiai dera mokslui apie tai, kas labiausiai vertas pažinimo. Nes tas,kuris pasirenka žinojimą dėl paties žinojimo, greiėiausiai pasirinks ir tobuliausią mokslą, o tai yra mokslas apie dalykus, labiausiai vertus pažinimo. Bet labiausiai verti pažinimo yra pradai ir priežastys, nes per juos ir jais remdamiesi pažįstame ir visa kita, o ne juos pažįstame, remdamiesi tuo kas jiems pajungta. Mokslas, kuris iš visų yra vyriausias ir vyresnis už pagalbinius mokslus, pažįstantis tikslą, dėl kurio dera veikti kiekvienam atskiru atveju; šis tikslas kiekvienam atskiru atveju yra gėris, o visos gamtos mastu - aukšėiausias gėris. Tomas Akvinietis (Pag. 1, 3) Tame, ką teigiame apie Dievą, gali būt dviejų rūšių tiesa. Yra dalykų, kurie, būdami Dievo atžvilgiu teisingi, peržengia bet kokią žmogaus proto galią, kai antai, kad Dievas yra triasmenis, taėiau yra nemaža ir tokių dalykų, kuriuos prigimtinis protas gali suvokti vienas pats, kai antai, kad Dievas yra, kad Dievas yra vienas, ir kiti panašaus pobūdžio dalykai, kuriuos filosofai yra įrodę savo samprotavimais apie Dievą, kai juos vedė prigimtinio proto šviesa. Rene Descartes (Prad., Pratarmė) Pirmiausia norėėiau išaiškinti, kas yra filosofija, pradėdamas nuo labiausiai įprastų dalykų, pavyzdžiui, nuo to, kad žodis “filosofija” reiškia išminties tyrinėjimą ir kad išmintimi vadiname ne buitišką apdairumą, bet tobulą visų daiktų žinojimą, kai žmogus stengiasi pažinti daiktus, norėdamas atrasti patikimus gyvenimo kelrodžius, taip pat išsaugoti sveikatą bei puoselėti įvairiausius menus. Toliau norėėiau parodyti, kad tokį žinojimą galime pasiekti tik aptikę pirmąsias priežastis. Tad kas stengiasi tokį žinojimą pasiekti (o tai ir yra tikrasis filosofavimas), privalo pradėti nuo pirmųjų priežasėių ar pradų tyrimo. Šie pradai turi tenkinti dvi sąlygas: pirma, jie turi būti tokie aiškūs ir ryškūs, kad, atidžiai juos stebėdamas, žmogaus protas negalėtų abejoti jų tikrumu; antra, kad kitų daiktų pažinimas taip priklausytų nuo pradų, jog pradus galėtume pažinti, kitų daiktų nepažinę, tuo tarpu daiktų pažinti, nepažinę pradų, negalėtume. Po to reikėtų pamėginti išvesti daiktų pažinimą iš jų pradų tai, kad visoje išvadų sekoje nebūtų nieko, kas nebūtų visiškai aišku. Thomas Hobbes (pagal: Apie kūno, 1 sk.) Filosofija yra racionalus padarinų arba apraiškų pažinimas iš jų priežasėių arba atvirkšėiai - galimų pasekmes sukelianėių priežasėių pažinimas, remiantis žinomomis pasekmėmis. Filosofijos tikslas ir uždavinys yra panaidoti numatytas pasekmes mūsų naudai, arba veikiant vieną kūną kitu, sukelti tokias paėias pasekmes, kokias mes savo protu išmąstome, kiek tasi leidžia objektas, jėga ir stropumas, kad palengvintume žmogaus gyvenimą. Pažinimas yra kelias į galybę. Filosofijos subjektas, arba jos nagrinėjamas dalykas, yra kiekvienas kūnas, kurio atsiradimą galime suvokti, arba kurį stebėdami galime palyginti su kitais kūnais, arba kuris gali būti sudėtas ir išardytas, tai yra kiekvienas kūnas, apie kurio atsiradimą arba savybes mes galime turėti kokių nors žinių. Iš pažinimo atsiranda trys filosofijos dalys, iš kurių viena apima mokslą apie Dievą ir vadinama natūraliąja teologija; kita dalis apima mokslą apie žmogaus sielą - tai psichologija; pagaliau treėioji dalis aiškina kūnus, arba materialius daiktus, ir vadinama fizika. Šie pavadinimai, arba tų dalių vardai, yra graikiški, jie vartijami beveik visose kalbose. Pažįstame dvejopą sielos galią, arba sugebėjimą: vieną - pažinimo, kitą - norėjimo. Šitaip dvejopai veikdama siela gali apsirikti arba klysti: pirma, kai klaidingumą laiko tiesa, antra, kai, užuot geidusi gėrio, geidžia blogio ir jį renkasi. Filosofijos dalis, kuri moko pažinti tiesą ir saugotis klaidos, vadinama logika; o toji, kuri moko vengti blogio ir rinktis gėrį, yra paproėių filosofija. Be to, žmogus traktuojamas arba kai gyvenantis prigimtinėje būklėje, tai yra drauge su žmonėnis arba kaip gyvenantis pilietinėje būklėje, todėl paproėių filosofija skirstoma į dvi dalis: ta dalis, kuri nustato taisykles, kaip reikia gyventi žmonių bendrijoje, vadinama etika, o toji, kuri pateikia elgesio taisykles gyvenanėiam pilietinėje visuomenėje yra politika. Taip pat yra kitos, mažesnės bendrijos, kaip šeima, giminė, ūkio bendruomenė, kurioms gero elgesio taisykles nustato ekonomika. Galiausiai ta filosofijos dalis, kuri moko, kaip gerus dalykus atskirti nuo blogų, vadinama prigimtinės teisės mokslu. Kai kurios savybės būdingos visoms esybėms apskritai. Tad toji filosofijos dalis, kuri moko apie esybes ir jų savybes apskritai, vadinama ontologija, arba pirmąja filosofija. Ontologija, psichologija ir natūralioji teologija visos kartu vadinamos metafizika. Pagaliau ta filosofijos dalis, kuri moko apie kūnus apskritai ir jų bendrąsias savybes bei atskleidžia kūnams būdingus dėsnius ir juos įrodo vadinama bendrąja fizika. Bet fizikos tikslas yra visi kūnai ir jų savybės bei įvairūs padariniai; tad tą filosofijos dalis, kuri moko apie atskirus kūnus, vadinama specialiąja fizika, o ši pagal įvairias kūnų rūšis skirstoma į įvairias dalis. Jei objektas randamas eksperimentais, tai ji vadinama eksperimentine fizika. Filosofijos dalių seka turi būti tokia: pirmiau turi būti tos, kurios yra po jų einanėiųjų pagrindas ir dėl kurių kitos gali būti lengviau suprantamos, tai yra: 1) logika; 2) ontologija; 3) psichologija; 4) natūralioji teologija; 5) papročių filosofija; 6) bendroji fizika; 7) specialioji fizika. Filosofijos suskirstymas (pagal prof. S.Šalkauskį) Tinkamai suskirstyti filosofiją atkiromis disciplinomis nėra lengvas dalykas jau vien todėl, kad paėios filosofijos sąstatas nėra dar galutinai nustatytas ir todėl iki šiolei jis yra išsivystymo padėtyje. Paprastai suskirstymo pagrindu imama viena iš esminių skirstomojo dalyko žymių. Tas pats turi būti daroma skirstant filosofiją jos dalimis. Filosofijos, kaipo mokslo, reikiamą esminę žymę sudaro jos objektas, t. y. pažinimo bei pasaulėžiūros pagrindai. Kaip žinome, filosofija kaipo bendras mokslas tyrinėja pažinimo, ogi kaipo visuotinis mokslas - pasaulėžiūros pagrindus. Pirmuoju atveju filosofijos objektu yra pažinimo subjektas arba pažintojas kaipo toks, antruoju atveju - tai ką šitas pažintojas pažįsta ir suveda į pasaulėžiūrą, t. y. visuotinoji pažinių sistema. Pagal tai filosofijos mokslas privalo būti suskirstytas į dvi stambiausias dalis, kurių dviejų viena yra pažinimo mokslas, o antra - pasaulėžiūros mokslas. Pažinimo mokslas skirstomas savo ruožtu į dvi dalis, jei jis turi savo objektu formalinį pažinimo taisyklingumą, tai jis yra normatyvinė disciplina, vadinama logikos vardu. Jeigu jis turi savo objektu materialinį pažinimo tikrumą, tai jis yra eksplikatyvinė, arba aiškinamoji, disciplina, vadinama įvairiais vardais, iš kurių Lietuvoje daugiausiai pritarimo yra radęs gnoseologijos vardas. Pasaulėžiūros mokslas skirstomas į teorinį ir praktinį, nes pasaulėžiūros sąvoka vartojama ėia plaėia prasme; būtent šita sąvoka apima tiek pažiūras į pasaulį, ką vokieėiai vadina Weltanschauung, tiek ir pažiūras į gyvenimą, ką vokieėiai vadina Lebensanschauung. Teorinė filosofija iš pradžios dalijama į bendrąją ir specialiąją pagal tai, ar ji tyrinėja teorinius pasaulėžiūros pagrindus be atodairos į kurius nors specialius objektus, ar imasi šitų pastarųjų tyrinėti. Bendroji teorinės filosofijos dalis įvairias laikais buvo vadinama pirmine filosofija arba bendrąja metafizika ir tik naujais laikais yra įgavusi maždaug pastovų ontologijos vardą. Specialioji filosofinės teorijos dalis privalu suskirstyti pagal tai, kaip skirstoma pati tikrovė. Priešais Dievą tam tikra logiška prasme tegalima statyti vien visas pasaulis atskiromis dalimis, kuriomis, pavyzdžiu, gali būti materialinė ir dvasinė sritis. Pasaulio skirstymas į žmogų ir gamtą nėra taisyklingas, kadangi gamta ir žmogus nesiskiria visai. Pasaulis galima suskirstyti atsižiūrint į pagrindinį dvasios ir materijos skirtumą, į materialinę ir dvasines sritis. Materialinę pasaulio pusę tyrinėja tada kosmologija, arba gamtos filosofija, ogi dvasinę pasaulio bazę, besireiškainėią žmogaus sieloje, tyrinėja psichologija. Kiek Dievas yra viso pasaulio pirmutinė priežastis ir galutinis tikslas, Jis tyrinėjamas filosofinėje disciplinoje, vadinamoje teodicėjos vardu. Tokiu būdu teorinėje filosofijos dalyje yra keturios disciplinos, viena bendra, t. y. ontologija, ir trys specialiosios, t. y. kosmologija, psichologija ir teodicėja. Jos visos tyrinėja pagrindinius tikrovės pradus, t. y. siekia pirmutinių bei visuotinųjų priežasėių, tuo tarpu kai specialieji mokslai tyrinėja tą paėią tikrovę iš artimesnių priežasėių. Teorinė filosofija siekia srities, kuri tam tikra prasme yra metafizikos sritimi. Metafizikos vardas atsirado filosofijos istorijoje atsitiktinai ir jis todėl neturėjo ir neturi visai tikslios reikšmės ir nuosavos vietos filosofijos suskirstyme. Jis reiškia tą pat, ką teorinė, arba spekuliatyvinė, filosofija, ir todėl, kaip šita pastaroji, metafizika dalijama į bendrąją (ontologiją) ir specialiąją (kosmologiją, psichologiją, teodicėją). Kadangi praktinėje filosofijoje tyrinėjimo objektais yra žmogaus veiksmai, tai jos suskirstymas pareina nuo atžvilgių, kuriais šitie veiksmai tyrinėjami. Būtent galima stengtis susekti jų normas ar išsiaiškinti jų priežastis, vyksmas ir išdavas. Pirmuoju atveju turėsime normatyvines disciplinas, antruoju- eksplikatyvines, arba aiškinamąsias. Žmogaus veikimo normos pareina nuo tiesos, gėrio ir grožio. Tiesos norma yra tyrinėjama pažinimo moksle, kuris stovi visos filosofijos priešakyje. Tad ėia praktinei filosofijai telieka gėrio ir grožio norma. Valios veikimo siekinys yra gėris, dailiosios kūrybos siekinys - grožis. Pagal tai gauname, iš vienos pusės, moralinę filosofiją, iš antros pusės - meno filosofiją, arba estetiką. Moralinė filosofija turi dvi dalis-bendrąją ir specialiąją. Pirmajai, kuri tyrinėja apskritai dorinį dėsnį dera etikos vardas; antroji, kuri tyrinėja dorinių dėsnių taikymą prie specialiųjų klausimų, turi objektu prigimtosios teisės dalykus ir todėl gali būti vadinama teisės filosofija. Daug sunkiau sistemingai sutvarkyti praktinės filosofijos eksplikatyvinės, arba aiškinamosios, disciplinos, nes ypaė šitoje filosofijos srityje išsivystymo eiga toli gražu nėra priėjusi aiškių išdavų. Ėia galime užtikti daug visokių pavadinimų, kurie pareiškia disciplinas arba tebesanėias dar formavimosi stovyje. Bet trys tik iš jų yra įgijusios, galima sakyti, gana aiškių pilietybės teisių, būtent; religijos filosofija, istorijos filosofija ir socialinė, arba visuomeninė filosofija, vadinama kartais sociologijos vardu. Pašalinus iš istorijos filosofijos dalykus, kurie įeina į istorinės metodologijos sritį, ir iš visuomeninės filosofijos taip pat visus tuos dalykus, kurie iš esmės nėra filosofiški, turėsime tiedvi disciplinas sujungti į vieną kultūros filosofiją. Visuomenės ūkio filosofija yra faktinai viena visuomeninės filosofijos dalis ir todėl dėl nurodytų priežasėių gali savo filodofiškąja dalimi įeiti į kultūros filosofiją. Tas pats tenka pasakyti ir apie kalbos filosofiją, kuri, tyrinėdama tolimiausius kalbos pagrindus, faktinai tyrinėja vieną iš kultūros apraiškų. Galų gale išeina, jog praktinė filosofija turi dvi eksplikatyvines disciplinas - kultūros filosofiją ir religijos filosofiją, pagal tai, kad žmogaus gyvenimas eina dviem gretimais ruožais kultūros ir religijos srityse. Nesunku suprasti, kodėl prigimties filosofija, kad ir lieėianti žmogaus gyvenimą, atsiduria teorinėje, tuo tarpu kai kultūros filosofija ir religijos filosofija įeina į praktinę filosofiją: praktinė filosofija, kaip žinome, turi savo objektu žmoguas veiksmus, tuo tarpu kai teorinė filosofoja tyrinėja dalykus, kiek jie nepareina nuo žmogiškųjų veiksmų ir sudaro metafizinę pasaulio tvarką. Žmogaus materialinės prigimties apraiškos vienu savo atžvilgiu priklauso prie šios pastarosios. Nusakytas trumpai filosofijos suskirstymas paaiškės geriau iš žemiau dedamos pilno suskirstymo schemos (lentelė Nr.1). FILOSOFIJOS SUSKIRSTYMAS a) Istorinis Platonas suskirstymo pagrindu ima žmogaus galias: 1) protą, iš čia gauna dialektiką 2) valią - etika 3) jusles – fizika Aristotelis pagrindu ima veikimo procesus: 1) žmogus pažįsta - teorinė filosofija 2) veikia - praktinė filosofija 3) kuria - kuriamoji arba poetinė filosofija Atsižiūrint į atotraukos laipsnio didumą, teorinę filosofiją sudaro trys disciplinos: fizika (kokybė), matematika (kiekybė) ir teologija (esybė apskritai); praktinę filosofiją - etika, ekonomika ir politika. Šio suskirstymo senovėje laikėsi peripatetikai (Aristotelio pasekėjai, vadinami iš graikų kalbos žodžio peripatuntes- vaikščiotoją, nes vaikščiodami su Aristoteliu klausydavo jo kalbų); viduramžiais - Bažnyčios tėvai ir scholastikai. Naujųjų amžių pradžioje norima suskirstyti visą žiniją. Pirmąjį bandymą daro Baconas iš Verulamo (1561-1626), suskistymo pagrindu imdamas: 1) atmintį - gauna istoriją, 2) vaizduotę - poeziją, 3) protą - filosofiją. Filosofiją savo ruožtu skirstė į: 1) prigimties, 2) teologiją, 3) antropologiją, 4) kosmologiją. Kosmologiją sudaro gamtos mokslai ir gamtos teologija, o antropologiją - individualinė ir visuomeninė; individualinė - fiziologija, psichologija, logika, etika. Bacono suskirstymas turėjo pasisekimo pas enciklopedistus. Kristionas Wolffas (1679-1754) irgi pagrindu ima žmogaus galias: pažinimo - teorinė filosofija ir siekimo - praktinė filosofija. Teorinę sudaro prigimtoji teologija, psichologija ir kosmologija (fizika), o priešaky stovi ontologija (pirminė filosofija). Praktinę sudaro praktinė universalinė ir praktinė specialioji: etika, ekonomika ir politika. Logika išeina iš suskirstymo - tarnauja filosofijos įvadui. Imanuelis Kantas (1724-1804) filosofijos suskirstyme išeina iš pažinimo formos ir materijos skirtumo ir gauna formalinę ir materialinę folosofiją. Formalinę filosifiją sudaro logikos disciplina, materialinė skirstoma į racionalinę ir empirinę pagal pažinimą a priori ar a posteriori. Tik grynoji apriorinė filosofija yra racionalinė ir susideda iš propedeutikos (kritikos) ir gamtos bei doros metafizikos. Hegelis (1770-1831) filosofiją skirsto panašiai kaip Kantas. Kanto kritikai pas jį atitinka logiką, gamtos metafizikai - gamtos filosofiją, doros metafizikai - doros filosofiją. Wundtas (1832-1920?) filosofiją skirsto į pažinimo teoriją (logika), bendrąją metafiziką ir gamtos filosofiją: kosmologiją, biologiją (?) ir fiziologiją. Mercier - skirsto: 1) philosophia naturalis, 2) philosophia racionalis, 3) philosophia moralis, 4) artes mechanicae. Jis laikėsi tradicinio filosofijos suskirstymo. b) Sistemingas filosofijos suskirstymas Skirstymo pagrindu reikia imti esminę žymę, kuri yra filosofijos objektas, būtent pažinimo ir pasaulėžiūros pradai. Pagal tai susidaro dvi stambiausios filosofijos dalys: pažinimo mokslas, kuris gvildo pažinimo pagrindus, ir pasaulėžiūros mokslas, kuris tyrinėja pasaulio ir gyvenimo pagrindus. Pažinimo mokslą sudaro normatyvinė logikos disciplina ir eksplikatyvinė gnoseologijos disciplina. Pasaulėžiūros mokslas, kuris gvildo pasaulio pagrindus arba turi savo objektu gamtos tvarką, yra teoretinė filosofija, o kuris gvildo gyvenimo pagrindus arba savo dalyku turi gyvenimo tvarką (veikimo tvarką), yra praktinė filosofija. Teoretinė filosofija susideda iš bendrosios metafizikos, kuriai atitinka ontologijos disciplina, ir specialiosios metafizikos, kurią sudaro kosmologijos, psichologijos ir teodicėjos disciplinos. Praktinę filosofiją sudaro normatyvinės disciplinos: etika, teisės filosofija ir estetika ir eksplikatyvinės disciplinos: kultūros filosofija ir religijos filosofija. ENCIKLOPEDINĖ FILOSOFIJOS DISCIPLINŲ APŽVALGA PAŽINIMO MOKSLAS Filosofija kaipo bendras mokslas yra pažinimo mokslas, nes ji tiesia gnoseologinį pagrindą specialiems mokslams, žmogaus protą iškeldama į aukšėiausią sąmoningumo laipsnį. Kaipo pažinimo pagrindus dvejose disciplinose: logikos ir gnoseologijos. LOGIKA Logika kaipo filosofijos disciplina turi visas filosofijos savybes. Logika yra normatyvinė filosofijos disciplina, tyrinėjanti formalinį pažinimo taisyklingumą, besireiškiantį taisyklingo mąstymo ir moksliškosios sistematizacijos dėsniais. Trumpiau tariant, logika yra toji filosofijos disciplina, kuri tyrinėja taisyklingojo mąstymo ir moksliškosios sistematizacijos dėsnius. Pagal tai susidaro ir dvi jos dalys: mąstymo pradai ir moksliškoji sistematizacija, arba bendroji ir specialioji logikos dalis. Be to, logika gali būti suprantama 1) kaip prigimtoji proto tvarka, 2) kaip protavimo teorija, 3) kaip protavimo praktika. Tik kaip protavimo teorija logika yra mokslas ir filosofijos disciplina. Logika yra normatyvinė disciplina, nes tyrinėja taisyklingo mąstymo normas ir moko tas normas vartoti. Kad ji moko tas normas vartoti, yra jai pripuolama žymė. Logika gi yra formalinė disciplina, nes jai rūpi formalinio pažinimo taisyklingumas, ne tikrumas. Bet ji nėra formalistinė, nes pažinimo taisyklingumą tyrinėja neatitrauktą visiškai nuo tikrumo. Logikos materialinis objektas yra pažinimas apskritai, ogi jos formalinis objektas yra formalinis pažinimo taisyklingumas. Logikos santykiai su kitomis disciplinomis a) Gnoseologija su logika turi tą patį materialinį objektą - pažinimas apskritai, bet skiriasi jos savo formaliniais objektais. Gnoseologijos formalinis objektas yra realinis pažinimo tikrumas, o logikos - formalinis pažinimo taisyklingumas. Gnoseologija yra realio pažinimo mokslas, logika- formalinio pažinimo mokslas. Abi kartu sudaro pažinimo mokslą plaėia prasme. b) Psichologija savo vienoje dalyje “Pažinimo psichologija” irgi tiria pažinimą, bet ji skiriasi nuo logikos tuo, kad logika tyrinėja formalines paėio protavimo normas, neatsižiūrėdama į konkretinius santykius, o psichologija tyrinėja realinį pažinimo vyksmą žmogaus psichikoje ir negali atsitraukti nuo individo psichologijos. Psichologija tyrinėja proto veiksmą kilmės ir vyksmo atžvilgiu, o logika tyrinėja proto veiksmus jų formalinio taisyklingumo atžvilgiu. c) Ontologija tyrinėja tikrovės esybes, logika - proto esybes. Istorinė apžvalga Logikos steigėjas yra Aristotelis savo veikalu “Organon”, kurio pavadinimas reiškia įrankį mokslo darbui dirbti. Prieš jį logika kiek vystė sofistai ir eleatų mokykla. Aristotelis kalba apie kategorijas, sąvokas, išvadas, išradinėjimus, klaidingus protavimus. Jo logika viešpatavo iki viduramžio laikų. Savarankiškai Aristotelį aiškino Porphyrius, palikęs savo “Porfirijos medį”, išreiškiantį giminių ir rūšių santvarką paimant pavyzdžiu substanciją. Lotyniškai Aristotelį išvertė VI šimtmetyje Boetius. Dar plaėiau ją paskleidė scholastikai: Tomas Akvinietis ir Didysis Albertas. Kiti scholastikai nusikreipė į silogizmus, logika pakripo į formalistinę pusę ir susilaukė akadencijos laikų. Šv. Tomas logiką aiškino formaliniai. Toliau Batsonas iškėlė indukciją, Millis vedė į psichologizmą, Kantas pradėjo formalistinę kryptį, Hegelis- metafizinę kryptį, Jumes- matematiškąją. Logikos pakraipos Logikos pakraipos liečia daugiausia logikos lytį. Jomis enciklopedinėje dalyje ir bus susidomėta. a) Formalistinę logiką turi savo pradžią scholastikos dekadencijos laikais, toliau ją rėmė Baconas, Kantas. Formalistinė logika yra tada, kai atskiriamas pažinimo turinys ir pažinimo lytis ir tyrinėjama tik pažinimo lytis, nesidairant į pažinimo objektus (pažinimo turinį, tikrumą). Kai pažinimo tikrumas ir pažinimo taisyklingumas sutampa - protinė išraiška atitinka objektą. Logikai rūpi tik pažinimo taisyklingumas, bet ji vis tik dairosi ir į pažinimo tikrumą, turi su juo sąryšio. Kraštutinis formalumas, kuris nesidairo į pažinimo objektus ir yra formalistinis. Pavyzdžiu, Kantas logiką aptaria kaip mokslą apie grynąjį protą ir intelektualinį pažinimą a priori. Taigi jei atskirsime mąstymą nuo pažinimo, imamo siaura prasme, ir pavesime logikai tą mąstymą tyrinėti, ir turėsime formalistinės logikos supratimą. Bet taip daryti negalima todėl, kad pažinimo tikrumas ir pažinimo taisyklingumas sutinka kaip tikslas ir priemonė. b) Kantas yra davęs pradžios ir priešingai formalistinei pakraipai, kuria yra gnoseologinė logika. Ši nedaro skirtumo tarp pažinimo apskritai ir protavimo; tuos du dalykus ji jungia lygybės ženklu. Tuo būdu protavimo mokslas sudaro vienybę su pažinimo mokslu, kuriuos gnoseologinė logika ir tyrinėja neatskiriamai. Jos rėmėjais buvo kai kurie kantistai (pavyzdžiui, Natorpas). -Protavimas yra tik atskiras pažinimo žvilgsnis. c) Hegelis iškėlė ontologinę pakraipą, kuri per vieną laiko proto esybę, arba mintį ir idėją. Tokiu būdu jis identifikavo logiką su metafizika, padėjo lygybės ženklą tarp minties ir tikrovės. d) Psichologizmą logikon įvedė S.Mill, Brensten, Lipps. Vieni jų logikoje matė psichologijos dalį, kiti- pakraipą, treti - kad logika palenkta psichologijai. Visi bendrai bando logiką pagrįsti psichologijos dėsniais, jos normas išveda iš psichologinio priežastingumo. Logikos dėsniai, anot jų, tegalioja esant tokiai, bet ne kitokiai žmogaus prigimėiai. Vadinasi, keiėiantis žmogaus prigimėiai, turi keistis ir logikos dėsniai. Šituo keliu vedama jau į antropologizmą, o šis suka į subjektyvizmą, skepticizmą ir agnostizmą. Bet tai yra klaidinga, nes logika siekia tiesos, o tiesa negali keistis pagal tai, kaip keiėiasi žmogaus prigimtis. e) Algebriškoji, arba matematiškoji, logikos pakraipa atsirado XIX šimtmetyje. Kadangi žodžiai išreiškia dalyką tarpininkaujant sąvokai, o todėl yra apreiškiamasis ženklas sąvokai ir atstojamasis daiktui, tad kilo noras sąvokas ženklinti matematiniais ženklais. Prieš tokią pakraipą Kulpė iškelia tokius argumentus: 1) čia stengiamasi pritaikyti sąvokoms kiekybės matą, kai ne visa kas yra kiekybiškai išreiškiama; 2) iš logikos pasidaro ne protavimo teorija, bet technika; 3) logikos griežtumas neatitinka matematiškajam tikslumui; 4) yra tai daugiau prabangos dalykas. f) Fenomalistinė pakraipa tyrinėja bendra prasme apraiškas, kurios pasitaiko kituose moksluose. Logikos problemos Svarbiausia logikoje problema yra universalybių klausimas. Ji stato klausimą: kaip mūsų sąvokos, būdamos nekonkretinės, išreiškia konkretinius daiktus ir ar atitinka kas jas tikrovėje? Klausimo išsprendimas turi paaiškėti iš to, kaip suprantamas yra pažinimo vyksmas. Pažinime žmogus dalyvauja kūnu ir siela: kūną atitinka patirtinis pažinimas, sielą - protinis. Juslių ir jauslių pagalba mes įgauname vaidinį, apibendrinimo ir atitraukimo keliu iš vaidinio pasigaminame sąvoką. Sąvoka yra suvokimo išdava, vaidinys - nuvokimo. Suvokimas yra jau pirmykštis protinio pažinimo tarpsnis; nuvokimas - patirtinio pažinimo viršūnė. Pagrindinis skirtumas tarp sąvokos ir vaidinio yra tas, kad sąvoka sako, kas yra daiktas savo esmėje, ji priklauso sielai, o vaidinys sako tik, koks yra daiktas su savo konkretinėmis ypatybėmis, ir jis priklauso kūnui. Smegenys yra tik materialinė atrama sielai, jie tik pripuolamai su protu surišti. Tarp proto ir smegenų yra toks santykis, koks yra tarp sąvokos ir vaidinio. Vaidinys yra subjektyvus, konkretus, ogi sąvoka yra objektyvi, universali. Sąvokos yra atitrauktos nuo konkreėių aplinkybių. - Ar sąvoka atitinka tikrenybei? Ėia ir gauname keturias šios problemos išsprendimo pakraipas. a) Realizmas. Jis žinommas logikoje kaip teorija, kuri skelbia, kad loginės giminės ir rūšys yra realiai daiktai, egzistuojantieji nepriklausomai nuo mūsų suvokimų. Taigi jis sako, kad sąvokos yra realios: sąvoka lygi daiktui, sąvokos ir daiktai yra universalūs. Senovėje Platonas priklausė šiai pakraipai. Be to, šį realizmą reik skirti nuo realizmo kosmologijoje; šis yra formalinis realizmas. b) Nominalizmas yra priešingas realizmui. Jo supratimu, nėra universalių daiktų, tad negali būti ir universalių sąvokų. Yra tik vardai - visuotini, nekintami, nesimainantieji, bet jie neatitinka daiktams. Tik kai mes šiais vardais (nomina) paženkliname gautuosius vaizdus (daikto esmės mes neprieiname), tai ir turime tai, ką vadiname sąvokų universalumu. Senovėje taip sprendė sofistai, empiristai, materialistai ir visi kiti, kurie nemato skirtumo tarp vaidinio ir sąvokos. Kai kurie jų sąvokų universalumą norėjo aiškinti asociacijomis. c) Konceptualizmas yra artimas nominalizmui, nors jis siekia abi minėtas pakraipas suderinti. Jis randa skirtumą tarp sąvokos ir vaidinio. Sąvokomis pripažįsta tik idealų objektyvumą, bet neigia realinį objektyvumą. Atsisako spręsti, ar sąvokos atitinka realybei. Viduramžiais vyravo nominalizmas ir konceptualizmas. d) Moderuotasis realizmas duoda sintetinį problemos išsprendimą. Sąvokos yra subjektyvios savo lytimi, nes sąvoka, kaipo proto lytis, glūdi jame, taigi žmogaus sieloje - ėia sutinkame su konceptualizmu: sąvokos turi idealaus objektyvumo, kiek jos glūdi mūsų sielos galioje. Bet sąvokos yra objektyvios savo turiniu (sutinkame su realizmu). Sąvokos turinys atitinka daikto turiniui, tik sąvokos lytis neatitinka daikto lyėiai. Sąvokos lytis yra dvasinė, abstrakti, kai daikto lytis yra konkretinė, individuali. Kadangi įvairios lytys, tad įvairios ir būsenos. Sąvoka savo turiniu išreiškia tikrovės daiktų esmę. GNOSEOLOGIJA Vardas yra padirbtas naujais laikais iš dviejų graikų kalbos žodžių: gignosko - pažįstu, ir logos - žodis, mokslas. Taigi yra pažinimo mokslas. Vadinama ji dar kriteologija, materialine logika, kritika ir panašiai. Gnoseologija yra toji filosofijos disciplina, kuri tyrinėja realius objektyvaus pažinimo pagrindus ir sykiu su logika sudaro plaėiai suprantamo pažinimo mokslą. Materialinis jos objektas- pažinimas apskritai, formalinis- realinis pažinimo tikrumas. Gnoseologija yra eksplikatyvinė disciplina, nes aiškina, kaip yra galimas pažinimas apskritai ir ypaė mokslinis pažinimas. Santykiai su kitomis disciplinomis a) Nuo logikos ji skiriasi savo formaliniu objektu. b) Nuo psichologijos gnoseologija skiriasi tuo, kad gnoseologija tyrinėja pažinimo tikrumą, kai psichologija tyrinėja genetinį pažinimo procesą žmoguje; gnoseologijai rūpi, kiek šis genetinis pažinimas yra tikras, o psichologijai, kaip jis reiškiasi žmogaus psichikoje, kokios yra to priežastys. c) Ontologija ir gnoseologija griežtai skiriasi savo objektais, bet viena kitą papildo. Gnoseologija stato klausimą, koks yra santykis tarp subjekto ir objekto pažinime, o ontologija klausia, kuo pasižymi pažintojas, t. y. subjektas ir kokiomis ypatybėmis pasižymi pats objektas (kaipo reali esybė). Istorinė gnoseologijos apžvalga Sokratas ir Platonas kai kuriuos klausimus rišo savo dialektikose, Aristotelis - metafizikoje. Neoplatonikai skelbė tiesioginį mistinį regėjimą. Šv. Augustinas rišo gnoseologijos klausimus veikale “De veritas”. Viduramžy kilo ginėas apie universalybes, nes šis klausimas yra pereinamasis iš logikos į gnoseologiją. Naujais laikais susikauna empirizmas (Locke’o ir Bacono) ir racionalizmas (Descarteso). Stipriausiai išsivystė Kanto “Kritik der reinen Vernunft”. Gnoseologijos problemos ir pakraipos Trys yra pagrindinės problemos: 1) apie pažinimo kilmę (šaltinius), 2) apie pažinimo reikšmingumą, 3) apie pažinimo laipsnį arba turinį. Kiekvienoje šių problemų yra po tris pakraipas, būtent, ar atsižiūrima į subjektą, ar tik į objektą, ar į subjekto ir objekto santykiavimą. a) Pažinimo kilmės problemos 1) Racionalizmas. Tiesų šaltinį- kilmę mato žmogaus prote, taigi remiasi tik subjektu. Jis sako, kad galima įsigyti pažinimo, neatsižvelgiant visai į patyrimą. Protas pats patiekia sąvokų nesanėių patirtyje, nes jos glūdi prote. Tokiomis sąvokomis yra esybinės sąvokos, tai būtinos ir esminės tiesos. Jos įgijamos protavimu. Patirtis reikalinga tik sąvokoms įsisąmoninti. Taigi pagrindinis pažinimo šaltinis yra protas ir jo galia mąstyti sąvokomis. (Protas pats save ir iš savęs patiekia pagrindinių sąvokų.) Racionalistai senovėje buvo veik visi eleatai graikų filosofai (Demokritas, Sokratas, Platonas), išskiriant Aristotelį. Stipriai racionalizmas pasireiškia XVII-XVIII šimtmetyje su Descartesu, Spinoza, Wolffu, iš dalies Kantu, Fichte; žymiausias yra Hegelis. 2) Empirizmas. Visai priešingas racionalizmui. Jis skelbia, kad be patirties nėra pažinties. Pažinimas tesireiškia vien tik ten, kur yra prieinama bandymams. Sąvokos yra tik bendri vaidiniai, įgyti ne proto, bet patirties. Per pojūėių galias mes gauname įspūdžius, bendrus vaidinius; protas yra tik analitinė sintetinė galia šiems vaidiniams sutvarkyti. Mokslas- įspūdžių klasifikacija.-Taigi empirizmas paneigia protą ir žiūri vien tik objekto, prieinamo patyrimui. Kai empirizmas apsiriboja tik juslėmis bei jauslėmis, turime sensualizmą. Senovėje empiristais buvo stoikai, epikūrieėiai, sofistai. Ryškiausiais empirizmą iškelia Bacon, Locke, Berkeley, Humes, St. Millis. Naujais laikais Avenarius artinasi prie kriticizmo. 3) Transcendentalizmas. Jis sintezuoja abi minėtas pakraipas, atsižiūrėdamas pažinimo šaltiniuose ir subjekto, ir objekto. Pažinimas gaunamas iš pojūėių patirtos medžiagos (empirizmas) ir proto apdirbamos lyties (formos, kategorijų) (racionalizmas). Kantas pripažįsta net 12 kategorijų, kurios apdirba, tvarko patirtąją medžiagą. Ši pakraipa vadinasi transcenden talizmu, kad prapažįsta pažinimą pareinant iš anapus pažinimo ribų. Kantas pripažįsta apriorinį (racionalinį) ir aposteorinį (empirinį) pažinimą daro jų sintezę, gaunasi skirtingas transcendentalizmas. Kadangi transcendentalizmas pripažįsta gimstanėias dvasioje su būtinumu pažinimo lytis: kategorijas sąlygas, gimstanėias a priori, tad jis vadinasi dar apriorizmas. Palyginamoji pakraipų kritika Racionalizmas turi tiek tiesos. Kad teigia proto reikšmingumą pažinime. Jis proto reikšmę perdeda sakydamas, kad yra įgimtų idėjų. Joks ptotinis turinys negali būti įgimtas, gryno proto; yra tik žmoguiįgimta sielos galia sudaryti sąvoką iš pateiktos pojūėių medžiagos. Taigi negali būti sąvokų nei sprendimo be patirties. Yra juk sakoma, kad nieko nėra prote, ko nebūtų buvę pojūėiuose. Tad turi tiesos empirizmas, kai teigia patirtos medžiagos reikalą. Bet iš kitos pusės, jis klysta, kai proto rolę paveda juslėms bei jauslėms. Nei juslėms, nei jauslėms mes nepatyriame daiktų esmės ir nesužinome, kas yra daiktai, o nuvokiame tik jų konkretines ypatybes. Kaip nėra pažinimo be protavimo, taip nėra pažinimo be patyrimo. Transcendentalizmas a priori pripažįsta medžiagos formalę lytį ir lytyje mato medžiagą. Taip visai nėra. Protas įneša tik formalinį logingumą. b) Pažinimo reikšmingumo problemos 1) Dogmatizmas. Dogmatikos filosofas yra tas, kuris nelygstamai nekritikingai yra nusistatęs pažinimo problemoje. Dogmatizmas pripažįsta nelygstamą reikšmingumą kiekvienam sąmonimgam pažinimui. Jis pasireiškia kaip protavimo, taip ir patyrimo srityje. Dogmatizmas ypaė buvo populiarus, kol nesusiformavo gnoseologijos disciplina. Senovėje veik visi graikų filosofai buvo dogmatikais. Daug dar dogmatizmo reiškėsi ir viduramžio laikais. Naujais laikais jis sužydėjo prieškantinėje filosofijoje. Visi racionalistai yra dogmatikai, nes per daug patiki protu. 2) Skepticizmas. Skepticizmas yra antitezė dogmatizmui. Kaip dogmatizmas nemato ribų žinojimui, tiap skepticizmas nemato ribų nežinojimui. Jis neigia bet kokio pažinimo reikšningumą, nepripažįsta, kad galima būtų pažinti daiktai tokias, kaip jie yra. Griežtas skepticizmas, kai nepripažįsta nieko, kas galima būtų pažinti; negriežtas iš pažinimo išbraukia tik kai kuriuos pažinimo objektus. Kad galėtų gyvuoti subjektas, yra subjektyvizmas, kuris pripažįsta pažinimui tik tiek reikšmės, kiek jos yra pakeitęs metafizinį skeptucizmą; jis neigia metafiziką ir visa tai, kas neprieinama patyrimui, taigi turi ryšio su pozityvizmu. Senovėje buvo garsūs skeptikai Pironas, Enesidemas, Sekstas Empirikas; naujais laikais Montaigne Charron, la Mothe lr Vayer. 3) Kriticizmas. Kaip transcendentalizmas, stengiasi pažinimo reikšmingume, kaip anas kilmėje, įmatyti subjekto ir objekto santykiavimą. Daro abiejų sintezę. Anot jo, yra apriorinis ir aposteriorinis pažinimas. Aprioriniame pažinime yra formalė sąlyga- medžiagos apdirbimas per apibendrinanėią dvasią. Daiktus pažįstame tik tokius, kaip jie pasireiškia, bet ne kaip jie yra iš tikrųjų. Protavime mato tik sąlygą pažinimo ir jam pripažįsta galios mažiau ar daugiau sulig induktyvaus pagrindo. Jis stengiasi apginti patyrimą ir protavimui sutiekti visuotinumą. Protavimo visuotinumas reiškiasi tame, kad yra įgimtos kategorijos, kurios tvarko. Palyginamoji kritika Dogmatizmas yra intelektualinis optmizmas, skepticizmas-pesimizmas. Vienas sako, kad žinojimas neturi ribų, kitas- kad nežinojimas be ribų. Kriticizmas, kaip sintezė dviejų kraštutinumų, irgi tampa kraštutinumu. Aristotelinė tomistinė mokykla sako, kad pažinimas yra galimas, nors nelengvas. Ėia reikia ir ilgrsnio laiko, ir intelektualinės kultūros. Tikras pažinimas yra tas, kuris patiekia tiesos, ogi tiesa yra mūsų minties atitikimas tikrovei. Daiktus suvokiame tokiame laipsnyje, kiek jie turi buities. Tikras pažinimas išreiškia tai, kas yra tikrovėje, tad jis yra objektyviai reikšmingas. c) Pažinimo turinio problemos 1) Idealizmas. Jis skelbia, kad pažinimas savo objektu turi idealybę, glūdinėią pažintojo sąmonėje. Visos esybės yra pažintojo sąmonės padarinys. Visos daiktų lytys yra pažintojo sąmonės turinys, tai pažintojo pergyvenimas. Ir visos idealybės yra objektyvios, realios. Kraštutinis idealizmas nueina į iliuzionizmą, kuris skelbia, kad visas pasaulis tėra iliuzijos. Solipsizmas- idealizmas, kuris neginėija vien tik subjekto realaus buvimo. Subjektyvinis idealizmas, kur pasaulis ir subjektas laikomas vienu subjektu. Žodžiu, idealizmui pažinimo turinį sudaro ne realios pasaulio esybės, bet sukurtos jų sąmonės idealybės; pažinimas yra kaip kažkas surištas su pažintojo sąmone. Idealizmas gnoseologijoje reik skirti nuo idealizmo metafizinio ir etinio. Metafizinis idealizmas yra tam tikros pažiūros į erdvę ir laiką, etinis- kaipo nusistatymas vaduotis idealiais principais. Gnoseologiniais idealistais buvo Platonas, neoplatoninkai, eleatai, Berkeley, Humes, Malebranche, Leibniz, Kant, Fichte, Schelling, Hegel, Schopenhauer ir kiti. 2) Realizmas. Idealizmas žiūrėjo tik subjekto, realizmas žiūri tik objekto. Pažinimo dalykas yra anapus subjekto sąmonės. Jis prieinamas protui ir juslėms. Daiktas ir vaidinys skirtingi: pirmasis objektyvus, antrasis subjektyvus. Kai daiktas savo ypatybėmis mus veikia, gauname vaidinį, vaizduojantį jei ne tapatybę, tai bent panašumą. Reik skirti ir kritinis realizmas. Kritinis realizmas sako, kad ne viskas, kas juslėmis patiriama, pareina nuo objekto. Ėia priklauso Schleiermacher, Hartmann, Wundt, netoli ir Šv. Tomas- moderuotas realizmas. 1) Fenomenalizmas. Pažinimo objektas- fenomenas, daikto apsireiškimas. Jis nepareina nuo vieno objekto. Yra idealybė, kad yra sąmonėje, bet ji neišreiškia daikto savyje (Ding an sich). Taigi daroma pirmų dviejų pakraipų sintezė. Kantas iškėlė subjektyvinį fenomenalizmą. Yra ir objektyvinis, kuris arti realizmo. Sintetinis išsprendimas. Daiktų pažinimas- tiesos pažinimas, nes tiesa yra minties atitikimas daiktui. Pažinimo turinys pareina nuo objekto, bet pažinimo lytis pareina nuo subjekto, priklauso nuo mūsų prigimties. TEORINĖS PASAULĖŽIŪROS MOKSLAS Teorinės pasaulėžiūros mokslą, arba teorinę filosofiją, sudaro metafizikos disciplinos. Žodis “metafizika” yra kilęs visai pripuolamu būdu ir savo etimologine prasme nereiškia šių disciplinų turinio. Kas dabar vadinama metafizikos vardu, Aristotelis vadino pirmutine filosofija (filosofia te ideologike), kuriai buvo pavesta svarstyti: 1) esybę kaipo tokią, 2) esybių pagrindines žymes, 3) jų rūšis, 4) visatos vyksmo priežastis. Jai priklausė ir mokslas apie Dievą, gvildenamas dabar teodicėjos. Bet kadangi seniau “ta fizika” reiškė mokslą apie matomus dalykus, tai Andronicus iš Rodos (VI a. pr. Kr.) “meta ta fizika” pavadino tai, kas yra už fizikos, kas yra nematoma. Metafizikos klausimus rišo ir Descartes, skirdamas mąstanėias esybes (res cogitans) ir ištįsusias (re extensa). Wolff vadino tai mokslu apie apriorinį ir aposteriorinį pažinimą. Metafizikos užduotis buvo a priori išvesti visą turinį,- taip manė Kantas. Metafiziką sukompromitavo vokieėiai idealistai, nuėję tik į sąmonės sritį. Pozityvizmas griežtai metafiziką pasmerkė, nelaikė rimtu mokslu. Taėiau metafizika, kaip ir specialieji mokslai, tyrinėja ne ką kitą kaip tą paėią tikrovę, tik iš pirmutinių ir visuotinųjų priežasėių. Ji nuo specialiųjų mokslų nesiskiria ir gnoseologiniu metodu, kuriuo yra protu apdirbamo patyrimo metodas. Nuo specialiųjų mokslų tesiskiria tik atotrauka ir abstrakcijos laipsiu. Metafizika yra toji filosofijos disciplinų grupė, kuri tyrinėja visuotinuosius realios tikrovės pagrindus (= realios tikrovės visumą) iš pirmutinių ir visuotinųjų priežasėių. Materialinis jos objektas yra reali tikrovės visuma, formalinis- pirmutinės ir tolimiausios priežastys. Metafizika yra bendroji ir specialioji. Pirmoji tyrinėja esybes, atpalaiduotas nuo konkreėių savybių, antroji- priešingai. Bendroji metafizika yra ontologija, kuri tiesia bendrą liniją specialiajai metafizikai, kurią sudaro šios disciplinos: kosmologija, psichologija ir teodicėja. ONTOLOGIJA Ontologija yra toji filosofijos disciplina, kuri tyrinėja esybę kaipo tokią su jos pagrindinėmis savybėmis. Tomo Akvinieėio žodžiais, tai scientia, quae considerat ens et ea, quae sequuntur ipsum. Patį ontologijos vardą davė Wolffas (XVIII šimt.) ir aptarė ją kaip mokslą apie esybę ir pagrindines jos savybes. Taigi materialinis ontologijos objektas yra esybė apskritai. Bet kad ji tyrinėja esybę kaipo tokią, nurodo jau į formalinį objektą. Formalinis jos objektas yra tai, kad ji tyrinėja bendriausios tikrovės substancijų esmę, stengdamosi susekti bendriausias bei pirmutines priežastis. Ji stengiasi įžvelgti bendrą esmę, kuri nesireiškia nei judesiu, nei kiekiu. Ontologija turi reikšmes kitiems mokslams. 1. Ontologija suteikia kritiškumo specialiems mokslams. 2. Ji suteikia kitoms žinioms pirminių sąvokų. 3. Ji pagelbsti sąvokoms. 4. Atspėja kartais specialių mokslų pažangą. Tai, ką ontologija išrado, specialieji mokslai tik paskui tą konstatuoja (kartais). Ontologija turi kaip ir dvi dalis: pirmoje sprendžia substancijos problemą; antroje, pereinant prie specialios metafizikos, nustato tikrovės pradų skaiėių, prigimtį ir pirmosios priežasties santykį su tikrove, kas turi ypaė reikšmės kosmologijai ir teodicėjai. Ontologijos turinys Spręsdama apie esybes, ji riša tris klausimus: 1) esybė kaipo tokia; 2) esybė, besireiškianti priepuolybėmis; 3) esybė kaipo priežastingumo išdava. Ontologija pradeda tyrinėjimą nuo atskirų sąvokų ir eina vis prie visuotinesnių, kad suprastų pasaulio pagrindą. Ji nustato (nusistato) tikrovės pradų skaiėių, prigimtį ir tikrovės santykį su pirmutine priežastimi. Ėia susidaro tokios pakraipos: 2. KOSMOLOGIJA Yra antprigimtoji ir prigimtoji tikrovė. Antprigimtajai atitinka teodicėjos disciplina, prigimtajai- prigimties filosofija, kuri dalosi į kosmologiją ir psichologiją. Kosmologijos vardą sudarė Wolff; vėliau kilo gamtos filosofijos vardas. Neaiškus dar tarp jų santykis. Kosmologija priklauso jau specialiajai metafizikai. Kosmologija yra toji filosofijos disciplina, kuri tyrinėja tolimiausius išvidiniusa materialinio pasaulio pagrindus. Kosmologija tyrinėja išvidines priežastis, teodicėja- išviršinę. Išviršine pasaulio priežastimi yra Dievas. Materialinis objektas- materialinis pasaulis su savo neorganiniais ir organiniais daiktais ir priežastimis; formalinis- tolimiausios ir pirmutinės priežastys. Metodas- analistinis induktyvinis; turi reikšmes ir sintetinis. Vykdomoji priežastis kelia pasaulio priežastingumo problemą; materialinė ir formalinė priežastys, vadinamos dar statomosiomis, kelia medžiagos klausimą; pagaliau siekiamoji- tikslingumo. Taėiau paėios pagrindinės kosmologijoje yra dvi problemos: materijos ir gyvybės, kuriose yra dar smulkesnės problemos. Kultūros filosofijos vieta filosofijos sistemoje (pagal A.Maceiną) a. Žmogus kaip filosofinio pažinimo pagrindas Kultūros filosofija dar nėra tinkamai susiformavusi ir josios vieta filosofijos sistemoje ligi šiol dar vis nėra kaip reikiant nustatyta. Dėl to kaltas yra ne visai vykęs dabartinis filosofijos sistemos suskirstymas. Šiandien atskiros disciplinos nėra griežtai viena nuo kitos atskirtos. Net ir pats filosofijos suskirstymo pagrindas yra neaiškus ir nevienodas. Todėl visai suprantama, kad bet kurios naujos filosofinės disciplinos įterpimas į filosofijos sistemą yra labai sunkus. O kol disciplina nėra radusi savo vietos, tol ir josios susiformavimas nėra baigtas. Mokslo srityje yra tas pat, kas ir žmogaus gyvenime. Kol. žmogus nežino, ką jis gyvenime veiks ir kokią vietą jis užims, tol dvasiniu atžvilgiu jis yra nesubrendęs. Pastovios ir savos vietos suradimas brandina ir žmogų, ir mokslą. Toks klajoklio likimas yra ištikęs ir kultūros filosofiją. Ligi pat paskutinių dienų kultūros filosofija nėra radusi savo vietos filosofijos sistemoje. Tai nėra tik josios, kaip naujos disciplinos, kaltė. Ėia kaltas yra ir dabartinis filosofijos suskirstymas, nes jame dabar viešpatauja tikras chaosas. Paskutinieji filosofinio gyvenimo dešimtmeėiai šalia tradicinių filosofinių disciplinų sukūrė ištisą eilę naujų: šalia logikos pradėjo atsirasti žinijos filosofija, šalia etikos- doros filosofija, šalia estetikos- meno filosofija. Atsirado arba išryškėjo ir visiškai savarankiškų disciplinų, kaip religijos filosofija, kalbos filosofija, technikos filosofija, visuomenės filosofija, ūkio filosofija ir galop kultūros filosofija. Visos jos turi vienodą likimą: visos jos nerado savos vietos filosofijos sistemoje. Tai kaip tik ir parodo, kad dabartinis filosofijos suskirstymas yra ne visai vykęs, kad jis nesiderina su išaugusiu filosofinio pažinimo medžiu, kad jis nepatenkina naujų disciplinų reikalavimo ir tuo paėiu turi būti pakeistas kitu lankstesniu suskirstymu. Filosofijos suskirstymas priklauso nuo pažiūrų į filosofijos esmę ir į josios santykiu su specialiuoju mokslu. Jau minėjome, kad materialinis mokslo ir filosofijos objektas yra tas pats, būtent tikrovė. Filosofija ir mokslas skiriasi ne tiek tuo, ką tyrinėja, kiek tuo, kuriuo atžvilgiu tyrinėja, vadinasi, skiriasi ne materialiniu, bet formaliniu savo objektu. Paprastai yra sakoma, kad mokslas tyrinėja tikrovę iš artimesnių priežasėių, o filosofija ieško paėių giliausių pagrindų. Tai yra tiesa. Toks pasidalinimas žmogaus žinijos sistemoje iš tikro yra įvykęs. Kosmografija niekados nėra kosmologija. Kosmografija pasaulį aprašo, o kosmologija jį aiškina. Bet kas padaro, kad mokslas siekia tik apraiškų, o filosofija įstengia įsibrauti į paėios būties gelmes? Kas yra tokio žinijos pasidalinimo pagrindas? Mokslo ir filosofijos skirtingumas yra daug gilesnis, negu iš sykio gali atrodyti. b. Filosofijos sistemos suskirstymas Filosofijos esmės supratimas turi pagrindinės reikšmės ir paėiam filosofijos sistemos skirstymui. Jeigu filosofija yra tikrovės pažinimas per žmogų ir žmoguje, tai žmogaus santykiai su tikrove gali būti visai geras pagrindas filosofijos sistemai suskirstyti. Kokie yra žmogaus su tikrove pagrindiniai santykiavimo būdai, kokie yra pagrindiniai žmogaus nusistatymo būties atžvilgiu, tokios gali būti ir pagrindinės filosofijos sistemos dalys. Žmogaus dvasios santykiai su atskiromis tikrovės rūšimis gimdo atskiras filosofines disciplinas. Tuo tarpu pagrindiniai tikrovės suvokimai suveda šitas atskiras disciplinas į vieningą filosofijos sistemą. Filosofijos sistemos skirstymo pagrindas yra žmogaus dvasios santykiuose su tikrove. Šitie žmogaus santykiai su tikrove, arba, plaėiau imant, su būtimi, gali būti trejopi. Visų pirma žmogus gali žiūrėti į būtį kaip į esanėią, kaip į faktą, su kuriuo jis susiduria kasdieniniame gyvenime ir kurį jis nuolatos patiria savo pojūėiais ir savo dvasia. Tokiu atveju žmogus stengiasi į žvelgti į paėios būties kaip tokios esmę, suvokti josios prasmę ir tikslą. Filosofija, kuri stengiasi susekti giliausius būties kaip esanėios pagrindus, yra ne kas kita kaip būties buvimo, arba būsmo, mokslas. Tai dabartinė metafizika, arba vokieėių vadinamoji Seinsphilosophie. Šalia būties kaip esanėios suvokimo, žmogus gali nagrinėti būtį ir kaip tampanėią, kaip neatbaigtą savyje, nuolatos kuriamą ir palaikomą. Toksai dvejopas būties supratimas ir dvejopas josios tyrimo atžvilgis yra gyvas nuo pat žmogaus minties pradžios. Jeigu Parmenido filosofija buvo būsmo filosofija, tai Heraklitas yra padėjęs pamatus tapsmo filosofijai. Kiek būsmo filosofija ieško buvimo prasmės ir buvimo pagrindų, tiek tapsmo filosofija stengiasi atskleisti tapimo pagrindus. Tapimas yra toks pat realus, kaip ir buvimas. Todėl jo tyrimas iš giliausiųjų priežasėių kaip tik ir sukuria naują filosofijos šaką, skirtingą nuo būsmo filosofijos. Be šitų minėtųjų žmogaus dvasios santykių su būtimi, be būties kaip esanėios ir tampanėios, žmogus gali suvokti būtį kaip aukštesnę ir už buvimą, ir už tapimą, kaip tokią, kurioje glūdi nuostatai, tvarkantys patį buvimą ir tapimą. Tai yra idealinės ir norminės būties sritis. Žmogaus dvasios santykis su šita sritimi, arba su idealine būtimi, yra pergyvenamas kaip viso gyvenimo apsprendimas aukštesniais dėsniais, kaip visos realios būties palenkimas aukštesnei tvarkai ir aukštesniems įstatymams. Idealinė būtis yra suvokiama kaip norma visam tam, kas yra arba kas tampa. Kai filosofija imasi tyrinėti giliausius norminės būties pagrindus, ji tampa normos mokslu. Taigi būtį žmogus gali suvokti ir pergyventi trejopai: kaip esanėią, kaip tampanėią ir kaip normuojanėią. Tai nėra trys būties sritys, bet trejopos vienos ir tos paėios būties suvokimas ir pergyvenimas. Todėl ir filosofija, kuri yra būties pažinimas visoje josios pilnumoje, yra vieninga pati savyje, bet pasidalina pagal skirtingą žmogaus dvasios santykiavimą su būtimi. Filosofija gali būti būsmo, tapsmo ir normos disciplina. FILOSOFIJOS SAMPRATA Dvidešimt šeši europietiškos filosofijos amžiai patvirtina reikšmingą jos vietą Vakarų kultūroje. Dabar filosofija nustojo buvusi grynai akademinė disciplina, ji skverbiasi ne tik į specialiuosius mokslus, bet ir į kasdieninę žmonių sąmonę, įtakoja jų pasaulėžiūrą ir elgseną. Taėiau į klausimą, kas yra filosofija, nelengva atsakyti ir dabar. Šiuolaikinė filosofija paveldėjo iš praeities ne tik turtingą, įvairialypę tradiciją, krypėių, metodų ir tikslų įvairovę, bet ir nevienareišmę savo prigimties, esmės, prasmės ir paskirties sampratą. Šiandien, ko gero, aiškiau tai, kuo nėra filosofija. Daugelis iškiliausių šių laikų filosofų sutaria, kad filosofija nėra paprastas kasdieninis mąstymas; ji tuo labiau nėra religinis mąstymas, ji taip pat nėra nei empirinis, nei matematizuotas mokslas. Skirtini trys pirminiai filosofinio mąstymo šaltiniai: kasdieninis žmonių patyrimas, mitologiniai bei religiniai įsitikinimai, specialiųjų mokslų tyrimai. Filosofai semia temas apmąstymams ir iš meno, paėios ffilosofijos istorijos. Apibendrintai galima pasakyti, kad filosofinio mąstymo šaltinis yra žmogiškasis patyrimas plaėiąja prasme. Filosofinis mąstymas gimsta tuomet, kai kasdieninis patyrimas ir pažinimas, gana gerai tarnavę praktiniuose poreikiuose, ima nebepatenkinti gilesnės refleksijos reikmių. Tai atsitinka, anot A.Maceinos žodžiais tariant, tuomet, kai mes išbloškiami iš buitinės neklausianėios ir pereiname į būtinę klausianėią būklę (t.y. ribinėse padėtyse). Kaip ir kiekviena teorinė disciplina, filosofija turi savo objektą, metodus ir tikslus. Apie tai, kas yra filosofija, galima spręsti apžvelgus jos istorinę raidą, išsiaiškinus, kaip filosofai sprendžia savo uždavinius. Paėioje filosofijos istorijos pradžioje (ankstyvoji, klasikinė ir vėlyvoji Antika) mąstytojai aiškino pasaulio vienybės ir jo kokybinės įvairovės pagrindus. Buvo skiriama tikroji būtis ir laikinos, praeinanėios jos apraiškos. Taigi, suvokus tikrąją būties prigimtį, galima pažinti ir žmogaus esmę, jo vietą bei paskirtį pasaulyje, o tuo paėiu atskleisti ir žmogaus buvimo pasaulyje prasmę. Tokį klasikinį požiūrį senovės filosofai įvairiai taikė (vienaip - Demokritas ir Epikūras, kitaip - Sokratas, Platonas ir Aristotelis, dar kitaip - stoikai). Šis požiūris dominavo. Savotiškai su juo konkuravo kitas, sofistų pateiktas požiūris, kad filosofija turinti mokyti sėkmingai veikti kasdieninio gyvenimo srityse, t.y. turinti būti praktiškai taikoma. Abiejose koncepcijose išryškėja filosofo, kaip pagalbininko vaidmuo. Taėiau abiejuose požiūriuose skirtingai suprantamas filosofinių tyrinėjimų ir jų taikymo santykis. Pirmajam požiūriui atstovavę filosofai buvo įsitikinę, kad tik nuodugniai teoriškai išsprendus filosofines problemas, galima pagrįsti praktinį išvadų taikymą. Pasak antrojo požiūrio, priešingai, praktiniai žmogaus poreikiai esą tokie svarbūs ir neatidėliotini, kad jiems būtina pajungti visus teorinius tyrimus (Sokrato ir sofistų byla). Viduramžiais dominavo religinė filosofijos nuostata, pagrįsta Dievo samprata. Pagrindinės svarstomos problemos: Dievo santykis su pasauliu, Dievo santykis su žmogumi. Senovės filosofai, siekdami suvokti pasaulį kaip visetą, kurį galima pažinti, tyrinėjo kosmologines problemas. Viduramžių mąstytojai, kurių dauguma buvo teologai, sprendė šiuos uždavinius kitaip. Pasaulis buvo interpretuojamas vadovaujantis teologine Dievo koncepcija. Toks ontologinių (metafizinių) problemų suvokimas turėjo įtakos ir gnoseologinių bei antropologinių problemų formulavimui bei sprendimui. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas tikėjimo ir mąstymo santykiui, pirmenybę teikiant pirmajam. Renesanso epochoje atsisakoma viduramžiškos filosofijos problematikos ir metodų. Kritikuojami bergždi scholastiniai ginėai bei silogizmų perteklius. Domimasi visa gamtos įvairove, žmogaus kasdienio gyvenimo vertybėmis (humanistinėmis, estetinėmis), sudaromi projektai, kaip panaudoti žinias technikai kurti, gamtai įvaldyti, teisingesnio visuomeninio gyvenimo vizijos (utopijos). Tai empirinių gamtos ir mokslų metodologijos kūrimosi laikai. Įsigali filosofavimo įvairovė, padėjusi pamatus būsimų amžių filosofinėms pažiūroms. Naujas požiūris į filosofavimą atsiranda XVII amžiuje. R.Dekartas (1596-1650), siekdamas filosofijoje, panašiai kaip geometrijoje, tikslaus ir akivaizdaus žinojimo, pagrindžia savo svarstymus metodologiniu abejojimo principu. Tiesos kriterijumi, pasak Dekarto, tegali būti protui akivaizdūs (t.y. visiškai neabejotini) teiginiai. Šis postulatas turėjo tapti tiesos ir netiesos žinojimo skiriamuoju kriterijumi. Visokio filosofavimo pagrindu ir šaltiniu, teigė Dekartas, turįs būti asmeninis žmogaus mąstymas (cogitatio). Vidinėmis mąstymo priemonėmis (sąvokomis, kategorijomis, logikos taisyklėmis) galima sudaryti teisingus metafizinius teiginius apie buvimą ir prigimtį daiktų, esanėių už mūsų sąmonės. R.Dekartas - pirmasis Naujųjų laikų filosofas, pradėjęs ieškoti pažintinio “tilto” tarp vidinio mąstymo turinio ir išorinio pasaulio daiktų. Pats Dekartas sprendė tą problemą realistiškai (pripažino daiktų pasaulio buvimą) ir dualistiškai (skyrė dvi substancijas - materialią, tįsią - “res extansa” ir dvasinę arba mąstanėią - “res cogitans”). Dekarto “tilto” problema ie dualistinė metafizika padarė esminę įtaką visam (beveik) vėlesniam vakarietiškam filosofiniam mąstymui. Filosofavimo pradiniu tašku asmeninį mąstymą laikė ir subjektyvistinės filosofijos klasikai: Dž.Berklis (1658-1753) ir D.Jūmas (1711-1776). Dar kitokį filosofinio mąstymo būdą sudarė vokieėių filosofas I.Kantas (1724-1804). Jis, galima sakyti, įvykdė perversmą pažinimo teorijoje savo sukurtu transcendentaliniu pažinimo metodu. I.Kantas parodė, kad pažintinėje veikloje objektas nėra subjekto pasyviai “priimamas”, o aktyviai konstruojamas. I.Kantas tyrinėjo pažintines žmogaus mąstymo galias, prielaidas ir ribas, jo transcendentalinė filosofija padarė didžiulę įtaką XIX ir XX amžiaus filosofiniams tyrinėjimams. Kitas vokieėių filosofas G.Hėgelis (1770-1831) didesnį dėmesį skyrė ne pažinimo problemoms (gnoseologijai), o metafizinėms. Remdamasis vadinamosios absoliuėios idėjos (kurią jis supranta kaip gryną nematerialią būtį) koncepsija ir dialektine prieštaravimų teorija, jis pabandė naujai interpretuoti kintanėią ir įvairuojanėią pasaulio visumą, žmonijos raidos ir dvasinės kultūros istoriją. Prieš kantiškąjį ir hėgeliškąjį filosofavimo būdus pasisakė vadinamieji pozityvistai: O.Kontas (1798-1857), Dž.Milis (1806-1873) ir H.Spenceris (1820-1903). Jų “pozityvizmas“ reiškė siekį bet kokį filosofavimą grįsti patyrimu. Jie vadovavosi nuostata apie negalimumą logiškai pereiti nuo faktų aprašymo prie metafizinių teiginių apie antjuslinį pasaulį. Pasak šių mąstytojų, filosofijos uždavinys yra vykdyti metodologinius tyrimus, apibendrinti ir sintetinti specialiųjų mokslų rezultatus. XIX a. išsirutuliojo ir naujas filosofavimo būdas. Pradinis taškas ir vienintelis filosofinių tyrimų objektas šiam filosofavimui yra žmogiškoji individualybė, jos ryšys su visuomene, Dievu. Ši kryptis labai nevienalytė: ėia ir M.Štirnerio (1806-1856) individualizmas bei amoralizmas, ir S.Kirkegoro (1813-1855) žmogaus gyvenimo tragizmas, ir V.Diltėjaus (1833-1911) tyrinėtas žmogaus vidinio gyvenimo ryšys su kultūra ir visuomenės istorija, ir A.Šopenhauerio (1788-1880) gyvenimiškasis pesimizmas, ir F.Nyėės (1844-1900) voliuntarizmas. Šiuo laikotarpiu susiformavo ir K.Markso (1818-1883) bei jo pasekėjo F.Engelso (1820-1895) dialektinis materializmas, sujungęs G.Hėgelio dialektinį metodą ir L.Fojerbacho materializmą. Šiuolaikinę filosofiją įtakoja visos pagrindinės dar XIX amžiuje susidariusios pažiūros: kantizmas, hėgelizmas, pozityvizmas, gyvenimo filosofija ir marksizmas. Taėiau iškyla ir naujos kryptys bei srovės. Restauruojama scholastinė filosofija, atsiranda naujos tendencijos krikšėioniškoje filosofijoje (P.T. de Šardenas (1881-1955) ir k.t.). Susiformuoja pragmatizmas, fenomenologija ir loginis pazityvizmas. Užgimsta ir vystosi analitinė filosofija. XX amžiaus viduryje išplinta egzistencializmas, įtakingas tampa A.Berksono (1859-1941) iracionalizmas, E.Munjė (1905-1950) personalizmas. Atsiranda naujos filosofinio mąstymo srovės: psichoanalizė, struktūralizmas, hermeneutika. Kiekviena iš šių srovių bei krypėių sukūrė savo filosofavimo sampratą arba savaip modifikavo senąsias. Kultūros filosofijos suskirstymas Realus kultūros filosofijos suskirstymas gali būti atremtas tik į tas pirmutines priežastis, pagal kurias kultūros filosofija tiria savo objektą. Jau nuo Aristotelio laikų yra žinomos keturios pagrindinės priežastys, kurios sudaro būties pagrindus ir kurių ištyrimas laiduoja tikrą ir pilną dalyko pažinimą. Tų priežasėių yra ketvertas: vykdanėioji priežastis (causa efficiens), materialinė priežastis (causa materialis), formalinė priežastis (causa formalis) ir siekiamoji priežastis (causa finalis). Vykdanėioji priežastis yra visi tie veiksniai, kurie tikrovę kuria, kurie duoda jai buvimą arba kurie šitą buvimą palaiko. Materialinė priežastis yra visa tai, iš ko kas nors yra kuriama. Tai toji medžiaga arba tos materialinės aplinkybės, kuriose yra realizuojama esybės idėja. Formalinė priežastis yra tos lytys, arba tie konkretūs pavidalai, kuriais daikto buvimas kristalizuojasi pagal išvidinius savo dėsnius. Siekiamoji priežastis yra tasai tikslas, kurio kas nors siekia ir kurį savo buvimu realizuoja. Visos šitos priežastys gali būti visai gerai pritaikytos ir kultūros problemai tirti. Vykdanėioji kultūros priežastis yra visi tie veiksniai, kurie kultūrą kuria. Jeigu kultūra yra žmogiškoji kūryba, tai kultūros kūrėjas yra žmogus. Pagrindinė todėl ir bendriausioji vykdanėioji kultūros priežastis yra žmogus kaip protinga ir laisva būtybė. Iš jo prigimties kyla kuriamosios idėjos, kuriomis jis apipavidalina gamtą, kuriomis objektyvuoja savo dvasią ir realizuoja nelygstamąsias vertybes. Dvasinis žmogaus prigimties pradas yra pirmutinis kultūrinės kūrybos veiksnys. Todėl kultūros vykdanėiosios priežasties tyrinėjimuose žmogaus, kaip dvasingo kūrėjo, problema yra pirmutinė ir pati svarbiausia. Bet žmogus yra ne tik dvasinis asmuo. Jis yra sykiu vyras arba mot ba bendruomenės, reikšmę kultūrinėje kūryboje jau tik dėl to, kad kultūrinis kolektyvizmas vienašališkai visą kultūrinę kūrybą suveda tik į visuomenę, padarydamas asmenį grynu ir dažnai net nesąmoningu visuomenės įrankiu. Be to, tokios bendruomenės, kaip šeima, tauta ir žmonija, negali neturėti reikšmės kultūrinei kūrybai. Visos jos yra tikri kultūros veiksniai ir todėl prašosi kultūros filosofijos tyrinėjamos. Tuo būdu kultūros vykdanėiosios priežasties nagrinėjimui atsiranda dar ir treėia pagrindinė problema: bendruomenės reikšmė kultūrinei kūrybai. Materialinė kultūros priežastis yra visa tai, kame yra realizuojamos kultūrinės idėjos kuriamuoju žmogaus aktu. Tai toji medžiaga, iš kurios žmogus kuria, nes žmogus savai kūrybai medžiagos yra būtinai reikalingas. Šitos medžiagos kaip tik ir teikia gamta, suprasta plaėiausia šito žodžio prasme. Gamta kultūros atžvilgiu yra ne tik regimasis pasaulis, kuris yra šalia žmogaus, bet ir pats žmogus, kiek jis yra ne jo paties padaras. Žmogus gali kurti ir save. Tai vyksta etinėje kultūroje. Todėl žmogus pats sau yra taip pat medžiaga, gamtos duota ir nuo jo pastangų nepriklausoma. Gamtą žmoguje tiksliau yra vadinti prigimtimi. Tuo būdu kultūros medžiaga yra gamta, kuri yra šalia žmogaus, ir pati žmogaus prigimtis. Abiejų šių pradų santykis su kuriamuoju žmogaus veikimu kaip tik ir sudaro materialinės kultūros priežasties plotą, Ėia visų pirma turi būti ištirti santykiai tarp gamtinės ir kultūrinės kūrybos. Kadangi gamtinė kūryba apsireiškia evoliucijos pavidalu, todėl pirmoji šios srities problema yra evoliucijos santykiai su žmogiškąja kūryba. Pasinaudodamas materialiniu objektyviniu pasauliu, žmogus visų pirma susikuria sąlygas aukštesnėms kultūros lytims. Toks bendriausias pagrindas yra ūkis, arba ekonominė kultūra. Josios išnagrinėjimas yra antroji pagrindinė materialinės priežasties problema. Pasinaudodamas sava prigimtimi kaip medžiaga išvidinei savo kultūrai, žmogus visų pirma susikuria savo paties būtybėje sąlygas aukštesnei išvidinei kultūrai. Šitos sąlygos apsireiškia kūno gyvenimo kultivavimu, arba fizine kultūra. Todėl fizinės kultūros problema yra treėia kultūros materialinės priežasties problema. Formalinė kultūros priežastis apima tas lytis, arba tuos pavidalus, kuriais kultūrinė kūryba kristalizuojasi pagal išvidinius savo dėsnius. Tai nėra istoriniai pavidalai. Tai yra lytys, išaugusios iš tos paėios kultūros esmės. Jų, kaip minėjome kalbėdami apie kultūros sistematiką, yra trejetas pagrindinių: loginė, etinė ir estetinė lytis. Visos šitos lytys yra sudėtingos. Kiekviena jų turi po vieną grindžiamąją ir po vieną atbaigiamąją lytį. Loginės lyties grindžiamasis elementas yra kalba, atbaigiamasis- žinija. Etinės lyties grindžiamasis pradas yra ugdymas, atbaigiamasis- dora. Estetinės lyties grindžiamasis pradas yra technika, atbaigiamasis- menas. Tuo būdu susidaro ištisa kultūros lyėių sistema: loginė kultūros lytis: kalba, žinija; etinė kultūros lytis: ugdymas, dora; estetinė kultūros lytis: technika, menas. Visų šitų lyėių išnagrinėjimas žmogiškosios kūrybos atžvilgiu išsemia formalinę kultūros priežastį. Siekiamoji kultūros priežastis yra tasai tikslas, kurio žmogus siekia sava kūryba ir kurį jis šitoje kūryboje realizuoja. Pirmutinis arba išvidinis žmogaus kūrybos tikslas yra pats kūrinys, arba kuriamosios idėjos išraiška objektyviniu pavidalu. Šitas tikslas, imant jį plaėia prasme, visados yra būties pilnatvė ir paties žmogaus, ir jo žinioje esanėio kosmo. Bet vienas žmogus tik savo paties pastangomis, kaip matėme nagrinėdami prof. S.Šalkauskio kultūros filosofiją, šito tikslo niekados nepasiekia. Žmogaus kūriniai visados yra labai netobuli. Kuriamasis žmogaus aktas nesugeba perkeisti gamtinio pasaulio iš esmės. Būties pilnatvės pasiekia tik religija. Todėl kultūrinė žmogaus kūryba, siekdama būties pilnatvės kaip išvidinio savo tikslo, tuo paėiu siekia ir religijos kaip išviršinio tikslo, kaip tokio prado, kuris glūdi jau ne kultūroje ir kuris vis dėlto turi galią atbaigti žmogaus pradėtąjį darbą. Todėl siekiamoji kultūros priežastis turi dvi pagrindines problemas: išvidinio ir išviršinio kultūros tikslo. Išvidinis tikslas, imant jį grynai kultūrine prasme, yra objektyvūs kultūriniai padarai, arba civilizacija prof. S.Šalkauskio prasme. Išviršinis tikslas yra religija. Todėl civilizacijos ir religijos problemos ryšium su kultūrine žmogaus kūryba yra svarbiausios šios srities problemos. Bet pirma, negu galima pradėti tirti pagrindines kultūros priežastis, reikia atsakyti į klausimą, kas yra pati kultūra iš esmės. Todėl, šalia pagrindinių kultūros priežasėių nagrinėjimo, kultūros filosofijai atsiranda dar viena labai bendra ir plati problema: kultūros esmės problema. Ji turi eiti kultūros filosofijos sistemoje pirmoje vietoje, nes tik žinodami, kas yra kultūra, galėsime sėkmingai tirti kultūros kūrėją, kultūros medžiagą, kultūros lytis ir kultūros tikslus. Tiriant kultūros esmę, yra svarbu ištirti visų pirma kultūrinį žmogaus nusiteikimą, nes kultūrinė kūryba visų pirma yra išvidinis dalykas; toliau reikia ištirti kultūrinės kūrybos veiksmą ir galop šito veiksmo gavinius. Kultūrinis nusiteikimas, kultūrinis veiksmas ir kultūrinis gavinys yra trys esminiai kultūros momentai, sudarą tris pagrindines kultūros esmės problemas. Tuo būdu visa kultūros filosofija visai natūraliai pasidalina į penketą pagrindinių dalių: pirmoji dalis: kultūra kaip žmogaus kūryba, antroji dalis: žmogus kaip kultūros kūrėjas, treėioji dalis: gamta ir kultūra, ketvirtoji dalis: kultūros lytys, penktoji dalis: kultūros tikslai. Pagrindinės šitų dalių problemos yra šios: I. Kultūra kaip žmogaus kūryba: 1) kultūrinio nusiteikimo pagrindai, 2) kultūrinės kūrybos veiksmas, 3) kultūrinės kūrybos objektyvacija. II. Žmogus kaip kultūros kūrėjas: 1) asmens vaidmuo kultūrinėje kūryboje, 2) lyties vaidmuo kultūrinėje kūryboje, 3) bendruomenės vaidmuo kultūrinėje kūryboje. III. Gamta ir kultūra: 1) kultūrinė kūryba ir evoliucija, 2) ekonominė kultūra, 3) fizinė kultūra. IV. Kultūros lytys: 1) loginė lytis: a) kalba, b) žinija; 2) etinė lytis: a) ugdymas, b) dora; 3) estetinė lytis: a) technika, b) menas. V. Kultūros tikslai: 1) civilizacija kaip išvidinis kultūrinės kūrybos tikslas, 2) religija kaip išviršinis kultūros tikslas. b. Filosofijos sistemos suskirstymas Šitoks filosofijos esmės supratimas turi pagrindinės reikšmės ir paėiam filosofijos sistemos skirstymui. Jeigu filosofija yra tikrovės pažinimas per žmogų ir žmoguje, tai žmogaus santykiai su tikrove gali būti visai geras pagrindas filosofijos sistemai suskirstyti. Kokie yra žmogaus su tikrove pagrindiniai santykiavimo būdai, kokie yra pagrindiniai žmogaus nusistatymai būties atžvilgiu, tokios gali būti ir pagrindinės filosofijos sistemos dalys. Žmogaus dvasios santykiai su atskiromis tikrovės rūšimis gimdo atskiras filosofines disciplinas. Tuo tarpu pagrindiniai tikrovės suvokimai suveda šitas atskiras disciplinas į vieningą filosofijos sistemą. Filosofijos sistemos skirstymo pagrindas yra žmogaus dvasios santykiuosena su tikrove. Šita žmogaus santykiuosena su tikrove, arba, plaėiau imant, su būtimi, gali būti trejopa. Visų pirma žmogus gali žiūrėti į būtį kaip į esanėią, kaip į faktą, su kuriuo jis susiduria kasdieniniame gyvenime ir kurį jis nuolatos patyria savo pojūėiais ir savo dvasia. Tokiu atveju žmogus stengias įžvelgti į paėios būties kaip tokios esmę, suvokti josios prasmę ir tikslą. Filosofija, kuri stengiasi susekti giliausius būties kaip esanėios pagrindus, yra ne kas kita kaip būties buvimo, arba būsmo, mokslas. Tai dabartinė metafizika, arba vokieėių vadinamoji SEINSPHILOSOPHIE. Šalia būties kaip esanėios suvokimo, žmogus gali nagrinėti būtį ir kaip tampanėią, kaip neatbaigtą savyje, nuolatos kuriamą ir palaikomą. Toksai dvejopas būties supratimas ir dvejopas josios tyrimo atžvilgis yra gyvas nuo pat žmogaus minties pradžios. Jeigu Parmenido filosofija buvo būsmo filosofija, tai Heraklitas yra padėjęs pamatus tapsmo filosofijai. Kiek būsmo filosofija ieško buvimo prasmės ir buvimo pagrindų, tiek tapsmo filosofija stengiasi atskleisti tapimo prasmę ir surasti tapimo pagrindus. Tapimas yra toks pat realus, kaip ir buvimas. Todėl jo tyrimas iš giliausiųjų priežasėių kaip tik ir sukuria naują filosofijos šaką, skirtingą nuo būsmo filosofijos. Be šitų minėtųjų žmogaus dvasios santykiuosenų su būtimi, be būties kaip esanėios ir tampanėios, žmogus gali suvokti būtį kaip aukštesnę ir už buvimą, ir už tapimą, kaip tokią, kurioje glūdi nuostatai, tvarką patį buvimą ir tapimą. Tai yra idealinės ir norminės būties sritis. Žmogaus dvasios santykis su šita sritimi, arba su idealine būtimi, yra pergyvenamas kaip viso gyvenimo apsprendimas aukštesniais dėsniais, kaip visos realios būties palenkimas aukštesnei tvarkai ir aukšteniems įstatymams. Idealinė būtis yra suvokiama kaip norma visam tam, kas yra arba kas tampa. Kai filosofija imasi tyrinėti giliausius norminės būties pagrindus, ji tampa normos mokslu. Taigi būtį žmogus gali suvokti ir pergyventi trejopai: kaip esanėią, kaip tampanėią ir kaip normuojanėią. Tai nėra trys būties sritys, bet trejopas vienos ir tos paėios būties suvokimas ir pergyvenimas. Todėl ir filosofija, kuri yra būties pažinimas visoje josios pilnumoje, yra vieninga pati savyje, bet pasidalina pagal skirtingą žmogaus dvasios santykiavimą su būtimi. Filosofija gali būti būsmo, tapsmo ir normos mokslas. Šitas trejopas filosfijos supratimas ir yra pagrindas filosofijos sistemai kurti. Būtis kaip esanti žmogui apsireiškia: 1) kaip gamta, kuri yra šalia žmogaus, 2) kaip dvasia, kuri gyvena paėiame žmoguje, ir 3) kaip Dievas, kuris yra aukšėiau už gamtą ir už dvasią. Pagal tai susikirsto ir būsmo filosofija. Filosofinė disciplina, kuri tiria giliausius gamtos pagrindus, jos esmę, tikslą ir prasmę, vadinasi gamtos filosofija arba kosmologija. Disciplina, kurios uždavinys ištirti žmogaus dvasią, paprastai yra vadinama psichologija. Bet šitas pavadinimas yra per siauras, nes ėia reikia ištirti ne tik žmogaus psichė, bet ir jo dvasia. Ėia reikia suvokti žmogaus gyvenimo prasmė ir tikslas. Šita filosofinė disciplina turėtų būti tikra ir išsami žmogaus filosofija, kuriai geriausiai tinka senas antropologijos vardas. Disciplina, kuri tiria Absoliutinės Būties buvimą ir Josios esmę, analogiškai su žmogaus filosofija galima vadinti Dievo filosofija arba teologija, nors nuo Leibnizo laikų šitas vardas įprasta keisti "teodicėja", kadangi "teologija" šiandien yra taikoma visai kitai žinijos sriėiai, būtent tai, kuri tiria Dieviškojo Apreiškimo sritį savotišku metodu ir savomis priemonėmis. Be šitų trijų disciplinų, gali būti ir ketvirtoji. Žmogaus dvasia gali tirti būtį apskritai, neskaldydama josios į atskiras sritis, bet ieškodama bendrų būties pagrindų. Tokia filosofinė disciplina, kurios objektas yra būtis kaip tokia, tenka vadinti būties filosofija arba, šiandieniniu terminu, ontologija. Ji dar yra vadinama ir bendrąja metafizika, kaip skirtinga nuo minėtųjų specialiųjų gamtos, dvasios ir Dievo metafizikų. Taigi filosofija kaip būsmo mokslas susiskirsto į ketvertą pagrindinių disciplinų: 1) būties filosofija (ontologija), 2) gamtos filosofija (kosmologija), 3) žmogaus filosofija (antropologija), 4) Dievo filosofija (teodicėja). Būtis kaip tapsmas yra žmogaus suvokiama kaip gyvenimas. Gyvenimas ir yra ne kas kita kaip neatbaigtos būties tapsmas, kaip nuolatinis kūrimasis arba kūrimas. Gyvenimo negali būti ten, kur būtis yra pasiekusi visišką savo pilnatvę, kur ji jau yra atbaigta, kur jokia kūryba nebeturi prasmės. Gyvenimas iš esmės yra būties tapsmas. Todėl ir filosofija, tirianti būtį kaip tapsmą, savaime tampa gyvenimo filosofija. Tai nėra visai tas pat, ką vokieėiai vadina LEBENSPHILOSOPHIE. Vokiškas žodis "LEBEN" reiškia ir gyvenimą, ir gyvybę. Modernioji vokieėių Lebensphilosophie kaip tik dažnai ir yra ne tiek gyvenimo, kiek gyvybės filosofija. Gyvenimo filosofija yra visuotinio kosminio vyksmo filosofija. Tuo tarpu gyvybės filosofija yra tik speciali kosmologijos, arba gamtos filosofijos, dalis. Ji mūsų laikais pabrėžiama tik dėl to, kad po viešpatavusio praėjusiame amžiuje mechanistinio pasaulėvaizdžio vitalistinis pasaulėvaizdis pradeda šiandien imti viršų, o su juo atgyja ir gyvybės esmės tyrinėjimas. Šiandieninis pasaulio supratimas jau yra peržengęs medžiagos kiautą. Bet jis dar nėra pakilęs ligi dvasios sriėių. Todėl jis ir žavisi vitaliniu pradu. Gyvybės filosofijos pabrėžimas mūsų dienomis yra ir didėjanėio zoocentrizmo ženklas. Gyvenimo filosofija neturi beveik nieko bendro su šitaip suprasta gyvybės filosofija. Kad gyvybė yra vienas iš gyvenimo veiksnių, kad ji dalyvauja kosminėje kūryboje, to negalima neigti. Bet gyvybė ir jos sukurta gamta yra tik viena gyvenimo lytis, yra tik viena būties tapsmo forma, kuriomis kosmo vyksmas kristalizuojasi. Bet pats tikrasis gyvenimas prasideda tik ten, kur dalyvauja žmogus. Būties tapsmas neina be žmogaus, ir be jo jis neturi prasmės. Visuotinės kūrybos centre stovi žmogus. Gamtinė kūryba žmogaus siekia. Religinė kūryba žmogumi prasideda. Būties tapsmas tampa gyvenimu dėl to, kad žmogus šitą tapsmą suvokia pergyvena ir įprasmina. Filosofija kaip tapsmo mokslas, arba gyvenimo filosofija, gali šitą tapsmą tirti visų pirma bendrai, neskirstydama jo į atskiras sritis. Kaip bendroji metafizika, arba ontologija, tiria būtį kaip tokią, taip ir bendroji gyvenimo filosofija gali tirti būties tapsmą kaip tokį. Šitą filosofijos discipliną, kurios objektas yra gyvenimas kaip toks, arba patys bendriausi būties tapsmo pagrindai, mes vadinsime istorijos filosofija. Istorija, kaip matysime kiek vėliau, nėra tik kultūros vyksmas. Istorija yra viso gyvenimo vyksmas, kuriame dalyvauja ne tik žmogus, bet ir Dievas ir net tam tikra prasme gamta. Tiesa, istorijos centre visados stovi žmogus. Istorija vyksta žmogui ir per žmogų. Bet pats vienas žmogus nėra istorijos kūrėjas. Istorijos nieku būdu negalima sutapdyti su vieno tik žmogaus kūryba. Istorija yra visuotinė kūryba, viso kosmo tapsmas ir visos būties vyksmas, arba gyvenimas tikrąja šito žodžio prasme. Todėl tą filosofijos discipliną, kuri nagrinėja bendruosius viso gyvenimo principus, mes ir vadiname istorijos filosofija. Būties tapsmas, arba gyvenimas, kuriasi santykiuojant visoms būties rūšims, visiems josios laipsniams, būtent gamtai, žmogui ir Dievui. Tik iš šito visuotinio santykiavimo kyla gyvenimas. Tik šitų trijų veiksnių įtakoje jis vyksta ir eina į savo atbaigą. Bendroji istorijos, arba gyvenimo, filosofija tiria šituos santykius jų visumoje. Ji ima gyvenimą jo pilnatvėje ir tyrinėja visų esybių santykius, išeidama iš jų visumos. Bet galima šituos santykius ir specifikuoti. Galima tirti dviejų narių santykius ir žiūrėti, kaip gyvenimas reiškiasi ir kaip jis vyksta tokiu atveju. Tirdami atskirų būties laipsnių santykius ir tuo paėiu atskiras gyvenimo sritis, gausime jau specialiąją gyvenimo filosofiją, kuri turės tiek atskirų disciplinų, kiek gali būti realių santykių tarp atskirų būties rūšių. Kadangi gyvenimo centre stovi žmogus, tai tik jis gali turėti realių santykių su kitais būties laipsniais. Žmogus gali turėti ir tikrumoje turi gyvenimiškų santykių ir su pasauliu, ir su Dievu. Kitaip sakant, bendrasis būties vyksmas, kiek jis yra gyvenimo vyksmas, reiškiasi dviem pagrindinėmis lytimis, arba dviem pagrindiniais pavidalais, kurių pagrindas visados yra kūryba, nes gyvenimas iš esmės yra kūryba. Kiek šitoji kūryba kyla iš žmogaus santykių su pasauliu, mes turime žmogiškąją kūrybą, nes žmogus ėia yra vienintelis kūrėjas. Kiek šitoji kūryba kyla iš žmogaus santykių su Dievu, mes turime dievažmogiškąją kūrybą, nes Dievas šituose santykiuose nėra pasyvus objektas, kaip gamta arba pasaulis, bet aktyvus ir net pirmaeilis veikėjas. Žmogiškąją kūrybą mes vadiname, kaip jau esame minėję, kultūra. Dievažmogiškąją kūrybą mes vadiname religija. Kultūra ir religija yra pagrindinės gyvenimo lytys, arba pagrindinės žmogaus santykių su kitomis būties rūšimis formos. Todėl specialioji gyvenimo filosofija turi ištirti dvi sritis: kultūrą ir religiją. Ji todėl savaime suskyla į dvi atskiras disciplinas: į kultūros ir religijos filosofiją. Pridėję prie šių pastarųjų istorijos filosofiją, gausime tris pagrindines filosofijos kaip tapsmo mokslo, arba gyvenimo filosofijos, disciplinas. Būtis kaip norma apsireiškia žmogaus dvasiai visų pirma kaip tiesa, apspręsdama žmogaus pažinimą, kaip gėris, apspręsdama žmogaus praktinį veikimą, ir kaip grožis,apspręsdama žmogaus dailiąją kūrybą. Filosofinė disciplina, kuri tiria tiesą, josios radimą ir josios vykdymą žmogaus pažinime, gali būti visai teisingai vadinama tiesos filosofija. Šiandien šita disciplina turi dvi specialesnes šakas, būtent logika ir gnoseologija. Pirmoji rūpinasi ištirti taisyklingo, o antroji- teisingo pažinimo ir mąstymo pagrindus. Tiesos filosofija turėtų apimti šias abi tiesos tyrimo funkcijas. Disciplina, kuriai tenka tyrinėti gėrio vykdymą praktiniame žmogaus gyvenime ir jo paties asmenyje tenka vadinti gėrio filosofija, arba etika. Josios pagrindinis uždavinys yra susekti dėsnius ir normas, kurių laikydamasis žmogus kurtų gėrį savyje ir aplinkoje. Disciplina, kuri tiria grožio vykdymą estetinėje žmogaus kūryboje, reikia vadinti grožio filosofija, arba estetika. Josios uždavinys yra surasti giliausius pagrindus dėsnių ir normų, kurie vykdomi realizuotų grožį tiek paėiame žmoguje, tiek pasaulyje. Taigi filosofija kaip normos mokslas turi tris pagrindines disciplinas: 1) tiesos filosofija (logika, gnoseologija), 2) gėrio filosofija (etika), 3) grožio filosofija (estetika). Tuo būdu mes pasiekiame filosofijos sistemos skirstymo pabaigą schemoje šitas filosofijos sistemos padalinimas šitaip atrodo: I. Filosofija kaip būsmo mokslas: 1) būties filosofija: ontologija (būtis apskritai), 2) gamtos filosofija: kosmologija (pasaulis), 3) žmogaus filosofija: antropologija (žmogus), 4) Dievo filosofija: teodicėja ( Dievas). II. Filosofija kaip tapsmo mokslas: 5) istorijos filosofija (kūryba apskritai), 6) kultūros filosofija (žmogiškoji kūryba), 7) religijos filosofija (dievažmogiškoji kūryba). III. Filosofija kaip normos mokslas: 8) tiesos filosofija: logika, gnoseologija (pažinimo norma), 9) gėrio filosofija: etika (veikimo norma), 10) grožio filosofija: estetika (estetinio kūrimo norma). Šitaip suskirsėius filosofijos sistemą, tuojau aiškėja ir kultūros filosofijos vieta. Visų pirma kultūros filosofija įeina į filosofiją kaip į tapsmo mokslą, arba į gyvenimo filosofiją. Kultūros filosofija yra viena iš pagrindinių gyvenimo filosofijos disciplinų. Ji sudaro specialiąją gyvenimo filosofijos dalį. Bet jeigu gyvenimo filosofija savo visumoje yra ne kas kita kaip istorijos filosofija, tuo paėiu kultūros filosofija sudaro ir vieną specialiąją istorijos filosofijos dalį . c. Kultūros filosofijos sistema Žmogaus kūrybos laukas yra toks platus ir įvairus, kad jis apima visą tikrovę. Visuotinis būties tapsmas apsireiškia kultūroje savotišku būdu, bet jis joje nesusiaurėja ir nesusmulkėja. Kultūros filosofija todėl yra pašaukta ištirti šitą plaėią žmogaus kūrybą visose josios srityse. Bet kadangi jau pati kultūra nėra vienalytė, tuo paėiu ir kultūros filosofija negali būti vienalypis padaras, bet savo pilnumoje turi sudaryti tam tikrą sistemą, kuri aprėptų visą kultūrą. Atskiros kultūros sritys, tiriamos filosofiniu būdu, gimdo specialias kultūros filosofijos disciplinas, kurios, organiškai sujungtos ir sutvarkytos, sudaro kultūros filosofijos sistemą. Kad tokių disciplinų šiandien jau realiai esama, netenka nei abejoti. Jau esame minėję kalbos filosofiją, doros filosofiją, meno filosofiją, ūkio filosofiją; taip pat šiandien kuriasi technikos filosofija ir ugdymo filosofija. Dabartinėje labai išplėstoje gnoseologijoje glūdi nemaža žinijos filosofijos elementų. Visos šotos disciplinos kaip tik ir yra specialios kultūros filosofijos disciplinos, nes jos visos tyrinėja atskiras kultūros sritis. Visos jos todėl prašosi suvedamos į vieningą kultūros filosofijos sistemą. Kultūros filosofijos pagrindas, savaime suprantama, yra reali kultūros sistema. Kultūros sudėtingumas pašaukia gyveniman specialių filosofinių disciplinų, ir tos pačios kultūros realus sistemingumas pagrindžia kultūros filosofijos sistemą. Kultūros sistematika, kurios uždavinys kaip tik ir yra suvokti pagrindinius kultūros tipus, arba lytis, suranda trejetą pagrindinių lyčių, kuriomis kristalizuojasi visa žmogiškoji kūryba, būtent loginę, etinę ir estetinę lytį. Taip pat jau buvo sakyta, kad kiekviena šita lytis turi dvi smulkesnes lytis: grindžiamąją ir atbaigimąją. Visą tad kultūros plotą išsemia šešetas atskirų ir skirtingų konkrečių kultūrinių pavidalų, arba lyčių: 1) kalba, 2) žinija, 3) ugdymas, 4) dora, 5) technika, 6) menas. Kalba ir žinija išsemia loginę kultūros lytį, ugdymas ir dora- etinę, technika ir menas- estetinę. Kultūros filosofija turi nagrinėti visas šitas lytis. Šitas nagrinėjimas gali vykti arba bendroje kultūros filosofijoje, arba gali būti kiekvienai lyčiai sukurta speciali kultūros filosofijos disciplina. Bendroji kultūros filosofija atskiras kultūros lytis nagrinėja tik tiek, kiek jos apreiškia bendruosius žmogiškosios kūrybos principus. Bent specialesnis ir gilesnis kiekvienos atskiros kultūros lyties nagrinėjimas bendrajai kultūros filosofijai yra nepakeliamas. Tuo tarpu kultūriniaim gyvenimui vis labaiu išsišakojant, visai natūraliai atsiranda reikalas atskiras kultūros sritis panagrinėti ex professo, suvokti šitų atskirų sričių išsivystymo dėsnius, jų gyvenimo prasmę ir tikslą. Tokiu būdu ir atsiranda kultūros filosofijos specialios disciplinos. Visos jos yra susijusios su atskiromis kultūros lytimis, o jų nagrinėjimas laikosi bendrosios kultūros filosofijos principų. Kadangi pagrindinių kultūros lyčių yra šešetas, todėl ir atskirų specialių kultūros filosofijos disciplinų taip pat bus šešetas. Visos jos kaip tik ir sudaro kultūros filosofijos sistemą. Visa tad kultūros filosofija suvesta į sistemą, taip atrodo: 1) kalbos filosofija, 2) žinijos filosofija, 3) ugdymo filosofija, 4) doros filosofija, 5) technikos filosofija, 6) meno filosofija. Tuo būdu tos filosofinės disciplinos, kurios nerado vietos bendrojoje filosofijos sistemoje organiškai įsijungia į kultūros filosofijos sistemą, nes šiai jos priklauso pačiai savo prigimtimi. Kultūros filosofijos sistemoje, kaip matome, yra tokių disciplinų, kurios atrodo savo objektais panašios į kai kuriais filosofines disciplinas iš bendrosios sistemos. Kokie yra tarp jų santykiai? Kokie yra santykiai tarp logikos ir žinijos filosofijos, tarp etikos ir doros filosofijos, tarp estetikos ir meno filosofijos? Logika, etika ir estetika yra filosofijos kaip normos mokslo disciplinos. Tuo tarpu žinijos filosofija, doros filosofija, meno filosofija yra filosofijos kaip tapsmo mokslo disciplinos: jos priklauso gyvenimo filosofiaji. Tai ir yra pagrindiniis jų skirtumas. Logika, etika ir estetika yra normatyvinės disciplinos, vadinasi, jos tiria būtį kaip normą, arba tai, kas turi būtį. Žinijos filosofija, doros filosofija ir meno filosofija tiria būtį kaip tapsmą, vadinasi, tiria tai, kas realybėje tampa, įvyksta, kas yra žmogaus sukuriama. Logika, etika ir estetika yra daugiau žmogaus disciplinos. Žmogaus, doros ir meno filosofija yra daugiau žmogaus kūrybos disciplinos. Pirmosios tyrinėja žmogaus gyvenimo normas. Antrosios tiria patį šito gyvenimo faktą, pačius gyvenimo gavinius, kiek jie apsireiškia žinijos, doros ir meno pavidalais. Logika, etika ir estetika tiria tai, pagal ką žmogus kuria. Žinijos, doros ir meno filosofijai svarbu yra tai, kas jau yra sukurta. Todėl logika, etika ir estetika yra pirmesnės savo prigimtimi negu žinijos, doros ir meno filosofija. Jos yra pirmesnės ir laiko atžvilgiu, nes žmogaus minties istorijoje normatyvinės discipinos išsivystė anksčiau negu aprašomosios. Žmogaus dvasiai pirmiau rūpėjo susekti tai, pagal ką gyvenimas turi būti kuriamas, o tik paskui patyrinėti pačią gyvenimo kūrybą ir josios konkrečius bei atskirus pavidalus. Žinija yra ne kas kita kaip intelektualinės kūrybos gavinys, kai yra laikomasi loginių normų. Dora yra ne kas kita kaip valios kūrybos gavinys, kai laikomasi etikos normų. Menas yra specialiai dailiosios kūrybos gavinys, kai yra laikomasi estetikos normų. Logika, etika ir estetika yra pažinimo, norėjimo ir dailiojo kūrimo normų filosofija. Tuo tarpu žinijos, doros ir meno filosofija yra pažinimo, norėjimo ir dailiojo kūrimo padarų filosofija. Praktikoje šitos disciplinos paprastai yra labai susipynusios. Gal ti kviena logika buvo aiškiai aprėžusi savo objektą. Tuo tarpu kitos disciplinos dažnai nagrinėdavo ne tai, kas pagal jų prigimtį joms derėtų nagrinėti. Etika nagrinėdavo ne tik tai, kaip žmogus turi tvarkyti savo valios veiksmus, kad kurtų gėrį, bet neretai paliesdavo ir tokius dalykus, kaip šeimą, valstybę, visuomenę. Tuo tarpu šitie dalykai yra voliuntarinės kūrybos gaviniai, arba etinių normų pritaikymo rezultatai. Lygšiolinėje etikoje jie būdavo paliečiami tik paviršutiniškai, nes pats etikos pobūdis neleidžia juos nagrinėti ex professo. Todėl doros filosofijos reikalas šiandien yra aiškiai jaučiamas. Šiandien vis labiau žmogaus dvasia ima domėtis ne tik gėrio normomis, bet ir pačiais gėrio normų pritaikymo rezultatais. Sykiu su tuo iškyla ir naujos filosofinės disciplinos uždaviniai. Tas pat reikia pasakyti ir apie estetiką, tik atvirkščiai. Šiandieninė estetika nagrinėja ne dailiosios kūrybos normas, bet dailiosios kūrybos padarus. Ji yra tikra meno filosofija, nors pati dažnai to nežino. Šitas mišrus estetikos pobūdis ir padaro, kad ji šiandien tinkamai neatskleidžia nei dailiosios kūrybos normų, nei pačios giliosios meno prasmės. Apie žinijos filosofiją šiandien dar negalima daug kalbėti, nes ji yra dar tik pačioje užuomazgoje. Pokariniais metais, kai buvo paskelbta mokslo sudužimo mintis, filosofiaj aiškiai pasisuko į šią sritį, norėdama ištirti žinijos krizės priežastis. Tuo kaip tik ir buvo padėti pamatai atskirai filosofinei disciplinai. Bet jos išsivystymas, jos uždavinių suvokimas ir problemų išryškinimas yra labai lėtas. Vis dėlto yra ženklų, kurie leidžia tikėtis, kad kultūros filosofijos naujai užsibrėžusios disciplinos nežlugs, bet pamažu išsiskleis ir užims filosofijos sistemoje joms priderančią vietą. Tuomet ir visa žmogiškoji kūryba bus ištirta ne tik bendriausiuose savo pagrinduose, bet ir kiekvienoje specialioje srityje. Kalbos filosofija stengiasi ištirti giliausias kalbos priežastis ir suvokti kūrybinį josios pobūdį. Ugdymo filosofija tiria giliausius ugdymo pagrindus. Technikos filosofija nori susekti technikos prasmę ir josios tikslą. Visos šitos disciplinos yra skirtingesnės nuo pirmųjų, nes jų objektai yra labai aiškūs ir lengvai skiriami nuo kitų kultūros lyčių. Kalba, ugdymas ir technika yra grindžiamosios lytys. Jos yra pirmykščiai žmogaus dvasios kūriniai, vienas iš kito neišvedami, turį savarankišką gyvenimą ir todėl lengviau suvokiami negu atbaigiamosios lytys, kurios jau susipina su kitomis ir su visa kultūra. Šitų grindžiamųjų lyčių savotiškumas ir jų savarankiškumas palengvina jas nagrinėjančioms disciplinoms greičiau atsiskirti nuo kitų. Šiandien kalbos, ugdymo ir technokos filosofija eina visai nepriklausomai. Tiesa, joms taip pat nerandama vietos filosofijos sistemoje. Bet jos bent aiškiai yra aprėžusios savo objektus. Problematikos atžvilgiu šitos disciplinos šiandien dar taip pat yra tik užuomazgoje. Bet aiškus jų objekto suvokimas žada joms greitesnį išsivystymą ir susiformavimą negu žinijos, doros ir meno filosofijai. Visa tai rodo, kad kultūros filosofija ne tik užima svarbią vietą filosofijos sistemoje, bet kad ji ir pati sudaro tam tikrą sistemą. IŠVADOS Šiame referate buvo nagrinėjamas filosofijos suskirstymas. Kaip pastebime, kiekvienas filosofas linkęs savaip skirstyti filosofiją. Taėiau tradiciškai susiklostė tokia filosofijos struktūra: 1. pasaulio pagrindų tyrimas (ontologija); 2. pažinimo tyrimas (logika ir gnoseologija); 3. gyvenimo pagrindų tyrimas (etika, socialinė filosofija, estetika ir kt.). Referato išvadoms apibendrinti labiausiai tiktų šios Karlo Jasperso mintys: “ nuo filosofijos nepabėgsi Klausimas tik toks: ar ji suvokta, ar ne, gera ar prasta, aiški ar paini. Kas filosofiją atmeta, pats kuria tam tikrą filosofiją, nors šito ir nesuviokia.” KARLAS JASPERSAS LITERATŪRA S.ŠALKAUSKIS “Raštai” I tomas, Vilnius, “Mintis” 1990 J.GIRNIUS “Raštai” I tomas, Vilnius, “Mintis” 1991 A.MACEINA “Raštai” I tomas, Vilnius, “Mintis” 1991 A.PLĖŠNYS “Filosofijos įvadas”, Vilnius, “Taura” 1996 A.ANZENBACHER “Filosofijos įvadas”, Vilnius, “Katalikų pasaulis” 1992 V.JONUŠKA “Filosofijos pradmenys”, Vilnius, UAB “Rotas”, 1995 J.GAARDER “Sofijos pasaulis”, Vilnius, “Tyto Alba”, 1995 K.NARBUTAS “Raštai” I tomas, Vilnius, “Mintis” 1991 E.NEKRAŠAS “Filosofijos įvadas”, Vilnius, “Mintis” 1993 R.OZOLAS “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”, Vilnius, “Vyturys”, 1988 A.MACEINA “Religijos filosofija”, Vilnius, “Katalikų pasaulis”, 1990 W.RAEPER, L.SMITH “Po idėjų pasaulį”, Vilnius, “Alma Littera”, 1995 K.JASPERSAS “Filosofijos įvadas”, Vilnius, “Mintis”, 1989 Chrestomatinė medžiaga “Filosofijos įvado” kursui, Vilnius, “Technika”, 1995

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!