Kalba ir identitetas

KALBA IR IDENTITETAS Įvadas Kalba yra tiek pasaulio tiek savęs pažinimo erdvė, tiek konkretus to žinojimo rezultatas. Ja žmogus naudojasi, joje buvoja, jos dėka išlaiko istorinį tęstinumą. Kalba yra žmogaus ir pasaulio sąjunga, nes į pasaulį mes žvelgiame per kalbos prizmę. Kalba nėra tik šneka garsų prasme, ji yra ir objektų pasaulis, bylojęs ne tik per mus, kiek į mus. Tėvas ir motina, saulė ir mėnuo, žiema ir vasara yra žodžiai tik kalbininkui. Kasdienos žmogui jie yra būtybės, buvojančios kartu su juo. „Kalbos turinys yra mus supantis pasaulis: menkiausios žodžio prasmės atšvaitos…yra pasaulio daiktai“ (L. Hjelmlevf, Die Sprache, p.145). Be mūsų žodžio visata liktų amžinai uždara nebylume. Žmogus apmąsto būtį kalba analizuodamas natūralią pasaulio pažinimo patirtį. Kalba ir būtis sudaro nedalomą visumą. Kadangi kalba yra būtina refleksijos sąlyga, filosofinis žinojimas atsiranda tik kalboje ir jos dėka, žmogus suvokia kalbą kaip duotą realybę, palyginamą su fizine realybe ir jai prilygstančią. Kitaip tariant, žmogui kalbos pasaulis yra tiek pat „objektyvus“ kaip ir daiktų pasaulis. Neatsitiktinai kalba tampa visų filosofinių minčių centru. Keičiantis paradigmai, kalba, kaip dvasinio gyvenimo fenomenas, pateko į tokį dvasinio gyvenimo fundacijų susikirtimo tašką, kad jos vaidmuo ir vieta akivaizdi ir verta filosofinės analizės. Filosofija atsigręžusi į kalbą ėmė nagrinėti, ar kalba yra tinkama kaip pasaulio pažinimo instrumentas, koks yra ryšys tarp kalbos ir identiteto. XX a. filosofijos atradimas yra tai, kad mes negalime atsitraukti nuo kalbos, nes ir toks bandymas būtų įmanomas tik mūsų kalbos turimomis priemonėmis. Taip pat mėginama šalinti nesusipratimus, atsirandančius dėl nešvaraus ir nekorektiško kalbos vartojimo, taigi išpainioti kalbos pinkles. Kita paskata koncentruotis į kalbą buvo siekiama atskirti beprasmius sakinius nuo prasmingų: prasminguose sakiniuose negali būti miglotų sąvokų, jie turi būti logiškai ir gramatiškai teisingi, taip pat galimi patvirtinti turinio atžvilgiu. Tačiau netrukus griežtas prasmės kriterijus buvo sušvelnintas. Loginės analizės filosofijos pripažinimas sukelia naują bangą XX a. kalbos filosofijoje. Pasak jos, kalba visada buvo mįslė, kažko itin gilaus, įspūdingo ir kosmiškai galingo simbolis. Taigi paanalizuokime, kaip kalbą su identitetu sieja žymūs XIX a. pabaigos – XX a. mąstytojai. L. Wittgensteinas: „Sakinys yra tikrovės kaip ja mąstome modelis“ Filosofo L. Wittgensteino manymu, sakinys yra tikrovės vaizdas: „Sakiniai, kuriuos vartoja žmonės yra prasmingi tokie, kokie yra, ir nelaukia analizės prasmei įgyti“ (L. Vitgenšteinas, Rinktiniai raštai, Vilnius:Mintis, 1995). „Atvaizduoti kalboje ką nors „prieštaraujantį logikai“ taip pat neįmanoma, kaip geometrijoje jos koordinatėmis pavaizduoti figūrą, prieštaraujančią erdvės dėsniams; arba nurodyti neegzistuojančio taško koordinates“ (ten pat). „Sakinyje išreiškiama mintis jusliškai suvokiama“ (ten pat). „Ko negalime galvoti, to negalime galvoti; todėl negalime ir pasakyti, ko negalime galvoti“ (ten pat). Taigi Wittgensteinas kalba įrėmina pasaulį. Tai reiškia: kaip ir kiek galime išreikšti prasminga kalba, taip ir tiek turime pasaulio. Pati kalba be tarpininkų yra prasmės kūrėja. Čia mintis ir jos verbalinė išraiška yra neatsiejami. Tai ką įvardiji, ir yra mintis, o visa kita tėra beprasmės vidinės būsenos. Vėlesniuose darbuose Wittgensteinas daugiausia dėmesio skiria kalbos vartojimo logikai. Į supratimą ir į mąstymą reikia žiūrėti kaip į ženklų vartojimą. Pats vartojimas suteikia ženklams jų reikšmę. Norėdami suprasti žodį, turime matyti, kaip jis yra vartojamas: „Jeigu kas nors žaisdamas šachmatais parodys karaliaus figūrą ir pasakys: „Tai yra šachmatų karalius“, tai jis dar nepaaiškins, kaip reikia šią figūrą naudoti Žaidimo figūros forma čia atitinka žodžio skambėjimą arba išvaizdą. Kaip funkcionuoja žodis, neįmanoma atspėti. Reikia žiūrėti, kaip jis vartojamas ir iš to mokytis“ (L. Wittgensteinas, Filosofijos tyrinėjimai). Dažniausiai žodžio reikšmė gali būti identifikuojama su jo vartojimu kalboje, o sakinio prasmė su jo panaudojimu, panašiai kaip nekalbiniai ženklai, kurie tik susitarimu tampa ženklais, kaip, pvz. kelio ženklas. Įvairius kalbėjimo būdus bei jų nekalbinį kontekstą Wittgensteinas vadina „kalbos žaidimai“. Taigi „kalbos žaidimai“ apima ne vien teiginius, bet ir intonacijas, gestus, veiksmus, riksmus, mimikas ir t.t. Ne pats žodis, bet jo vartojimo kontekstas ir ištarimo aplinkybės formuoja prasmę. Iš tiesų tai galima interpretuoti kaip kalbos ir pasaulio ryšio patvirtinimą. Tačiau yra ir kita šios situacijos supratimo galimybė: „Jeigu „kalbos žaidimo“ kontekstas yra tiek pat svarbus sakinio/teiginio įprasminime, tai ar šis faktas nereiškia kalbos ir pasaulio nesusietumo? Skamba paradoksaliai, tačiau, kitaip tariant, jei vienas ir tas pats teiginys ištartas skirtinguose kontekstuose įgauna skirtingą prasmę, tai apie kokius prasmę keičiančius kontekstus čia eina kalba? Jeigu ironiškos šypsenėlės nutviekstas veidas klausia „Tai kas geresnio?“, argi tokia kalbinė situacija nusako teiginio ryšį su pasauliu? Ji daugiau byloja apie klausiančiojo nuotaiką ir būdą bei santykį su klausiamuoju ir klausimu. O tai juk yra vidujybės, nuo kurios kalbos filosofija atsižegnojo, kontekstas. Taigi, kalbinio žaidimo neverbalinis kontekstas nelegaliai grąžina kartu su išoriniu pasauliu ir fenomenologiškai prasmingą vidinę erdvę, kurios atžvilgiu kalba tėra minties ir išgyvenimo priemonė. Dabar tai jau tikrai situacija atskleidžia savo paradoksalumą. „Kalbos žaidimas“ nurodo į kalbos išorinį nepagrįstumą arba tai, kad ji neturi savininko, ir jau vien tame galima įžvelgti jos atitrūkimą nuo pasaulio. Jeigu veiksmai „iškviečia“ veikiantįjį į sceną, kurioje atsiskleidžia jo esmė, „koks jis yra“, tai kalbos žaidimai nurodo į kalbėjimo ir kalbėtojo ryšį, kuris Wittgensteinui yra beprasmiškas“ (Žiemytė, R. Apie kalbą, Tradicija ir pokalbis, Nr.2, 1992, p.100). Savo vėlesniuose darbuose Wittgensteinas nebeklausia „Kas yra tikrovė?“. Wittgensteino kalbos žaidimų teorija turėjo didelę įtaka filosofijai, užsiimančiai kasdiene kalba („ordinary language“). Saussure’as: „Tik laikantis griežtos sinchroninės nuostatos buvo galima nagrinėti vien tai, kas priklauso kalbai“ Žymesnieji struktūralistai: Jacgues’as Lacanas (psichoanalizė), Rolandas Barthes’as (literatūrologija, semiologija), Claude’as Levi-Straussas (etnologija, antropologija), Michaelis Foucault (kultūros teorija, filosofija), Louis Althusseris (marksizmo teorija). Barthes’as nuosekliai aprašinėja strūkturalizmo metodus: „Bet kokios struktūralistinės veiklos tikslas yra taip rekonstruoti „objektą“, kad rekonstruojant paaiškėtų, pagal kokias taisykles jis funkcionuoja. Struktūralistinis žmogus ima tai, kas duota, suskaido ir vėl sudeda atgal tarp abiejų objektų arba tarp abiejų struktūralistinės veiklos momentų susiformuoja kažkas nauja ir šitai nauja yra ne kas kita kaip tik bendra pažįstamybė: simulacrum – tai yra objektą lydintis intelektas, kuris turi tiek antropologinės vertės, kiek jame reiškiasi žmogus, jo istorija, jo situacija, jo laisvė ir gamtos priešinimasis dvasiai“ (R. Barthes’as. Cit. iš.: G.Schiwy, 1984). Struktūralistiškai orientuoti Lacano, Foucault ir Levi-Straus’o diskursai dažniausiai remiasi Ženevos kalbotyrininko Saussure’o teorija. Saussure’as žiūri į kalbą kaip į svarbiausią ženklų sistemą. Pagal jį, kalbotyra gali naudotis elementariomis skirtybėmis, kaip: 1. Diachroninė ir sinchroninė kalbos samprata, 2. Langue (kalba) – Parole (šneka), 3. Signifikantas – Signifikatas. 1. Grynai istorinę kalbotyros sampratą (diachronija: vykstąs laike), kuri į kalbos istoriją žiūrėjo kaip į atskirai tyrinėtų reiškinių seką, Saussure’as pakeičia aprašomąja sinchronine kalbotyra (sinchronija). 2. Saussure’as išskiria dvi svarbiausias sritis, kuriomis užsiima kalbotyra: Langue: bendra kalbos struktūra; Parole: šneka, kalbos vartojimas, aktualus kalbėjimas. Tarkim langue apibūdinamas gebėjimas formuluoti ir suprasti dabartinės kalbos sakinius; o parole – specifinis šio sugebėjimo vartojimas. Langue - parole santykį galima pavaizduoti kaip santykį tarp simfonijos partitūros ir įvairių dirigentų skirtingų jos interpretacijų. 3. Saussure’as žiūri į kalbą (langue) kaip į ženklų sistemą, kurioje svarbu prasmės ir garso ryšys. Kiekvieno atskiro ženklo vieta priklauso nuo jį supančių ženklų. Ženklas, kuris yra grynai psichinės prigimties darinys, suskyla į dvi sritis: ŽENKLAS SIGNIFIKANTAS SIGNIFIKATAS nurodantysis garso nurodomasis reik- vaizdinys šmės vaizdinys „Taigi kalba bus suprantama nebe kaip tikslus minčių reiškimo būdas, bet kaip diferencijavimo sistema, kuri kaip tinklelis uždedama ant netvarkingos realybės masės, ji tvarko, atskiria ir tik taip sukuria prasmę, gamina reikšmes. Galima būtų formuluoti: tik tada sukuria - o ne reprezentuoja - prasmingą, paaiškintą realybę. Be suskirstymų, kuriuos įveda kalba, žiedai ir stiebai, gėlės ir žemės valdos būtų viena nesuskaidyta visuma. Kadangi esame gimę šioje kalbos struktūroje, bet koks realybės pažinimas yra susijęs su ja“ (H. Gallas, 1972). H. G. Gadamer: „Vidinė kalba nėra pavyzdys išsakomai kalbai, - jų visuma yra savotiškos ir paslaptingos struktūros procesas“ Būtinybė atsižvelgti į kalbinius posakio rėmus (arba kalbančiojo visuomeninę situaciją), kad jį/ją suprastume, privedė prie problemos, kuri nuo XIX a. yra žinoma kaip „hermeneutika“ ir dažnai iškyla kaip priešingybė dialektiniam bei analitiniam požiūriams. Hermeneutikos išeities taškas yra pastangos „teisingai“ išsiaiškinti posakio prasmę, ugdyti žmogaus savęs supratimą savo istoriškume. Sakome, kad žmogus supranta kitą žmogų tuomet, kai jam pavyksta „įsiklausyti“ į kito mintis, „įsijausti“ į jį. Ar jausminis sutapimas su kitu žmogumi jau ir yra kito žmogaus supratimas? Jausminė jų sutaptis yra supratimo išeities taškas, tačiau pats šis dalykas veda daug toliau ir reikalauja įsitraukti į pokalbio partnerio pasaulį. Šis procesas galimas tik tada, kai esame pajėgūs suvokti „kito kitoniškumą“. „Kaip matėme, žmonių tarpusavio elgesyje labai svarbu „Tu“ pažinti kaip „Tu“, t.y. nenuleisti negirdomis kito pretenzijų ir leisti sau ką nors apie save pasakyti. Dėl to reikia atvirumo. Bet šis atvirumas galų gale yra ne tik tam, kam norime leisti ką nors pasakyti, o kur kas platesnis: iš principo atviras yra tas, kas apskritai leidžia kiekvienam ką nors pasakyti. Be tokio atvirumo vienas kitam nėra tikro žmogiško ryšio. Priklausyti vienas kitam visuomet reiškia vienas kito klausyti“(H.G.Gadameris, 1984). H.G.Gadameris teigia, kad kalba yra pokalbis: „Žodis, kuris nepasiekia kito, yra miręs. Juk pokalbis yra pokalbis su kitu, ir kiekvienam žodžiui konkrečią akimirką reikia tikro, nepakartojamo tono, kad jis įveiktų kitas grotas – kitokybės grotas – ir pasiektų kitą“ (Hans-Georg Gadamer, Istorija Menas Kalba, p.226). Pagal Gadamerį kalbėjimas nėra vien tik atvaizdavimas to, kas jau pasakyta mintyse: „Kalba nėra viena iš priemonių, kuriomis sąmonė bendrauja su pasauliu Kalba apskritai nėra instrumentas, nėra įrankis. Mat įrankio esmė yra tai, kad jį mokame naudoti; tai reiškia, kad imame jį į rankas, o pasinaudoję padedame į šalį. Tai nėra tas pats, kas imti į lūpas gatavus kokios nors kalbos žodžius ir, juos pavartojus, leisti jiems vėl nugrimzti bendroje turimų žodžių atsargoje žinodami patys apie save ir apie pasaulį, jau esame apsupti mūsų pačių kalbos. Augame, pažįstame pasaulį, žmones, pagaliau patys save, mokydamiesi kalbėti. Mokytis kalbėti nereiškia išmokti naudotis jau esamu įrankiu tam, kad paženklintume mums artimą ir žinomą pasaulį. mokytis kalbėti reiškia priartinti ir pažinti patį pasaulį ir tai, kaip su juo susiduriame“ (Hans-Georg Gadamer, Istorija Menas Kalba, p.82). F. Nietzsche: „Kalbos mokslas padeda įrodyti, kad žmogus visiškai nesuprato gamtos ir neteisingai įvardijo“ Nepasitikėjimas kalba tampa labai ryškus Nietzsche’s veikaluose. Pagal jį, kalba uždedama žmogui kaip korsetas. Pojūčiai ir jausmai tampa pavaldūs kalbos prievartai. Kalba yra tik jausmų abstrakcija: įvesdama tam tikrą tvarką, bendrą kodą, ji niveliuoja tai, kas kada nors buvo ypatinga, individualu. „Tad kas gi yra tiesa? Judri metafora, metonimijų, antropomorfizmų armija, trumpai tariant, suma žmonių santykių, kurie buvo poetiškai ir retoriškai išaukštinti, perteikti, papuošti ir kurie ilgai juos vartojant liaudžiai atrodo tvirti, kanoniški ir privalomi: tiesos yra iliuzijos, apie kurias pamirštama, kad jos yra iliuzijos, metaforos, jos yra sudėvėtos ir netekusios jusliškos galios, monetos su nusitrynusiu piešiniu ir nebetinkamos vartoti kaip monetos, o vartotinos tik kaip melas“ (F. Nietzsche, Tiesa ir melas nemoraline prasme). Išvados Kalba atspindi viso pasaulio turinį, teigia L.Witgensteinas. Kaip ir kiek galime išreikšti prasminga kalba, taip ir tiek turime pasaulio. Priešingai mano Nietzsche: kalba yra tik jausmų abstrakcija, ji niveliuoja tai, kas kada nors buvo ypatinga, individualu. Ne taip kritiškai, lyginant su Nietzsche, prieš kalbą nusiteikęs Saussure’as kalbą supranta ne kaip tikslų minčių reiškimo būdą, bet kaip diferencijavimo sistemą: kalba tvarko, atskiria ir tik taip sukuria prasmę, gamina reikšmes. Kalba – protesto forma, bet kalba taip pat ir valdžios forma, - primena prancūzų struktūralistas R. Barthes’as. Pasaulis yra proto auka, toli gražu ne savanoriška, - mąsto prancūzų filosofas A. Gluksman’as. Proto ir kalbos veikla virsta prievartos ir blogio veikla. Pasaulis pilnas žodžių, kurie neturi jokios reikšmės, yra tik naikinimo simboliai. Kalba dalyvauja kovoje dėl valdžios. Kai reali tiesa prisigeria kraujo, kalba dažnai virsta išdavike ir tesugeba reikštis pompastiškai bei teatrališkai, skatindama naują nusikaltimą. Visos revoliucijos teorijos kalba pompastiškai ir dviprasmiškai. Bet visos revoliucijos kalba ir taip stengiasi save pateisinti. Kalba nesugeba neengti. Todėl kalba negalima tikėti kaip protestu. Atrodo, prancūzų kaltinimai kalbai, pateikti šimtmečio pabaigoje, neperžiūrimi ir neatšaukiami. Vis dėlto mes visi mylime savo kalbą ir negalime be jos gyventi. Mylim ir apkaltintą, demaskuotą, iškreiptą bei susvetimėjusią. Ši pabaiga – naujų klajonių kalbos filosofijos labirintais pradžia. O kaip pasakė H. G. Gadamer’is, „kalba yra tikras žmogaus būties vidurys, žvelgiant į ją srityje, kurią ji viena teužpildo, - žmonių suburties srityje, susikalbėjimo srityje, kaskart naujai atsirandančios santaros, kuri taip pat būtina žmogaus gyvenimui kaip oras, kuriuo kvėpuojame. Žmogus tikrai yra, kaip sakė Aristotelis, kalbą turinti būtybė. Visa, kas žmogiška, turime leisti mums pasakyti“ (Hans-Georg Gadamer, Istorija Menas Kalba, p.87). LITERATŪRA: 1. FÜRST, M.; TRIUKSAS, J. Filososfija. V., 1995. 2. GADAMER, H.G. Istorija Menas Kalba. V., 1999. 3. KŪLĖ, M. XX amžiaus kalbos filosofijos labirintuose, Literatūra ir menas, Lapkričio 16, 1991, p.12. 4. MACEINA, A. Kalba ir žmogus, Aidai, Nr.1, 1990, p.8. 5. ŽIEMYTĖ, R. Apie kalbą, Tradicija ir pokalbis, Nr.2, 1992, p.96. 6. Žmogus ir pasaulis/Man and the world. K., 1993.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!