Lietuvių kalbininkai

 ANTANAS BARANAUSKAS (1835–1902) Lietuvių poetas, kalbininkas, be galo prieštaringa asmenybė. Tas pats A. Baranauskas iš pradžių rašė: „Pirmieji tiesos spinduliai mano prote lietuviškai praspindo; pirmieji širdies jausmai man lietuviškai krūtinę sukaitino, sudrebino. Mane motulė lietuviškai supdama lyliavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos man lietuviškai širdin kliudė“, senatvėje nuo lietuvybės ėmė tolti. Keturių eržilų karieta važinėdamas net lietuviškai kalbėti privengė, o neretai lietuviškai prakalbintas lenkiškai atsakydavo. Netgi 1897 m. išvykdamas vyskupauti į Seinus ir atsisveikindamas su Kauno kunigų seminarijos klierikais sakė: „Aš lenkas, jūs žemaičiai“. Gimė Anykščiuose valstiečių šeimoje. Senelis 1801 m. Anykščių inventoriuose dar įrašytas Barono pavarde, vadinasi, priesaga –aus- pridėta vėliau. Iš pradžių baigė Rumšiškių raštininkų mokyklą ir iki 1856 m. raštininkavo Vainute, Raseiniuose, Skuode ir Sedoje. 1856–58 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. 1862 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Papildomai studijavo Miuncheno, Romos ir Leveno universitetuose. Dirbo Kauno kunigų seminarijoje, o nuo 1897 m. buvo Seinų vyskupas. Kalbotyra domėtis jis pradėjo mokydamasis Varniuose. Čia jis lenkiškai parašė rašinį „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“. Jame buvo raginama kaupti išlikusius autentiškus kalbos duomenis. Tai buvo savotiška tarmių tyrimo ir bk kūrimo programa, kurią A. Baranauskas ėmėsi vėliau vykdyti. Susidomėjimas kalbotyra ypač išaugo studijuojant Peterburge. Tada A. Baranauskas jau kėlė tokius uždavinius: „Norint ištobulinti lietuvių kalbą, reikia ištirti kiekvienos parapijos, net kiekvieno kaimo kalbą, palyginti visas tarmes, nustatyti jų skirtumus ir atrinkti iš jų visa, kas reikalinga, pirmiausia žiūrint kalbos prigimties ir išsireiškimo lengvumo, aiškumo. Kiekvienas klebonas turėtų laisvu nuo tarnybos metu rašyti pastabas apie savo parapijos kalbą. Ilgainiui pilnas tokių pastabų rinkinys padėtų lietuvių kalbos tyrinėtojams, kurie iš parengtos medžiagos galėtų parašyti lietuvių kalbos žodyną, gramatiką ir kitas knygas apie lietuvių kalbos taisykles ir normas.“ Dėstymo reikalams A. Baranauskas 1870 m. buvo išvertęs A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, tačiau ne visur būdamas ja patenkintas 1875–78 m. pats parašė gramatiką, kurią dedikavo savo klausytojams (tuo metu kauno kunigų seminarijoje jis dėstė lietuvių kalbą). J. B. de Kurtenė siūlėsi šią gramatiką išleisti, tačiau A. Baranauskas vengdamas konflikto su caro valdžia nepasinaudojo siūlymu. Be A. Baranausko žinios ir nenurodęs autoriaus šią gramatiką 1896 m. Tilžėje išleido Feliksas Sereika „Kalbomokslis letuiszkos kalbos“. Moksliniu atžvilgiu gramatika gana įdomi, bet joje daug klaidų, be to, ją sunku suprasti dėl neįprastų terminų (gimtlankis – naudininkas, skundlankis – galininkas, stiebimas – laipsniavimas, mazgybalsis – jungiamasis balsis ir t.t.). Tačiau prigijo tokie sukurti A. Baranausko terminai: tarmė, rašyba, sakinys. Čia buvo paskelbtos ir savotiškos A. Baranausko pažiūros į bendrinę kalbą. Tai vadinamoji žodžiūgio teorija, kurios esmė tokia: sunorminti reikia tik rašybą, o skaito tegul kiekvienas savo tarme, pvz., dna. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai buvo tokie: 1) kiekvienoje kalboje yra du elementai bendrasis (kalboje einantis nuo pat jos pradžios ir išliekantis visose jos fazėse, tai šaknys, kamienai ir bendrieji darybos dėsniai) ir dalinis (tai kuo tarmės ar šnektos viena nuo kitos skiriasi, pvz., pilna ar sutrumpėjusi galūnė, kirčio perkėlimas ir pan.); 2) lietuvių rašomajai kalbai reikia nustatyti bendrąsias lytis, atsižvelgiant į visas tarmes, nes „visos tarmės yra kaip ir šakos vieno medžio“, 3) bendrosios žodžiūginės lytys surandamos lyginant tarmes. Šitokia A. Baranausko teorija buvo paini ir nepraktiška, todėl jis laiške Hugo Vėberiui (vokiečių kalbininkui, su kuriuo labai ilgai susirašinėjo) skundėsi, kad mokiniai šios teorijos gerai neišmano. Iš A. Baranausko mokinių, ne tik perėmusių mokytojo teoriją, bet ir mėginusių ją labiau konkretizuoti, buvo K. Jaunius. Dirbdamas Kauno kunigų seminarijoje A. Baranauskas iš savo auklėtinių rinko tarminius tekstus ir juos siuntė vokiečių kalbininkui Hugo Vėberiui (1832–1904), kuris lietuvių kalba susidomėjo kaip seniausia iš gyvųjų ir artimiausia sanskritui, jis mokėjo lietuviškai, prenumeravo „Aušrą“, buvo ištisai nurašęs S. Daukanto „Būdą“ (H. Vėberis ilgą laiką dirbo Veimaro gimnazijos mokytoju, o vėliau buvo Eizenacho gimnazijos direktoriumi). Su Vėberiu A. Baranauskas susirašinėjo net 23 metus, parašė apie 100 laiškų, kuriuose aiškino įvairius filologinius kluasimus, taip pat jam siuntė savo poetinius kūrinius, liaudies dainas, patarles, tarminius pasakų tekstus, kaimo poetų eiles. A. Baranausko laiškų pagrindu H. Vėberis parengė ir išleido knygą „Ostlitauische Texte“ (Lietuvių rytiečių tekstai), kurioje buvo paskelbta A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ tarminiu ir sunormintos kalbos bei rašybos tekstais. Su H. Vėberiu A. Baranauskas dalijosi ir savo matematiniais rūpesčiais. Laiškuose kalbininkas sudarinėjo pirmuosius matematikos terminus: dalyba, erdvė, smailus kampas, status kampas, daugiakampis, trikampis, lankas. Be to, įsigalėjo jo vartojami tarptautiniai terminai punktas, linija, kvadratas, kubas. Save, kaip matematiką, A. Baranauskas vertino labai autoironiškai: „Keleri metai visai užleidau gramatikos dirvą ir įstrigau, tiksliau, pasinėriau matematikon, kaip ne specialistas, bet diletantas, savamokslis be taisyklių ir nurodymų, nežinodamas bendrai priimtų formulių.“ Po Vėberio mirties jo rankraštinis palikimas buvo perduotas Leipcigo universiteto Indoeuropeistikos institutui. A. Leskynas, beveik visą savo pedagoginės veiklos laikotarpį skaitęs lietuvių kalbos kursą, šią medžiagą įvertino kaip ypač vertingą lietuvių akcentologijai bei dialektologijai. 1920–1922 m. A. Leskyno mokinys įžymus baltistas F. Špechtas Leipcige išspausdino 2 tomų veikalą „Litauische Mundarten“ (Lietuvių tarmės). I tome buvo pateikti tarminiai tekstai, o II tome – gramatinis jų nagrinėjimas ir žodynėlis, kurį sudarė F. Špechtas remdamasis A. Baranausko prierašais. 1898 m. Sankt-Perburgo Mokslų Akademija išleido A. Baranausko darbą „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“ (parašytas senąja slavų kalba), kuriame rašoma apie lietuvių kalbos reikšmę ide. lyginamajai kalbotyrai, aptartos lietuvių kalbos žodyno, fonetikos ypatybės, suklasifikuotos tarmės. Tai pirmoji tokia detali ir gerai motyvuota lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, sudaryta remiantis pagrindiniais tarmių vokalizmo bruožais. Žt – žemaičiai telšiečiai (šiaurės žemaičiai), Žr – žemaičiai raseiniečiai (pietų žemaičiai), Wž – vakariečiai žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškų dalis), Wp – vakariečiai pietiečiai (didesnė dalis vakarų aukštaičių kauniškių), R1ž – rytiečiai pirmieji žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškų didžioji dalis), R1p – rytiečiai pirmieji pietiečiai ( vakarų ir pietų aukštaičių dalis), R2 – rytiečiai antrieji (šiaurės panevėžiškiai), R3 – rytiečiai tretieji (rytų panevėžiškių dalis), R4 – rytiečiai ketvirtieji (anykštėnai), R5 – rytiečiai penktieji (kupiškėnai), R6 – rytiečiai šeštieji (uteniškiai, vilniškiai ir pietų aukštaičiai). Šioje klasifikacijoje visai nėra vakarų žemaičių, nes jie nepriklausė Kauno gubernijai. Iš visų tarmių A. Baranauskas labiausiai žavėjosi dzūkų tarme. Jis net žadėjo leisti dzūkišką laikraštį. Važinėdamas po įvairias parapijas, stengėsi kalbėti įvairiomis tarmėmis ir tuo piktino visus žmones. Dabartinė Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacija iš tiesų remiasi A. Baranausko klasifikacija. Daug ginčų iki šiol tebekelia A. Baranausko lietuvių kalbos akcentologijos tyrinėjimai. Minėtame veikale „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“ A. Baranauskas išdėstė originalią teoriją apie lietuvių kalbos balsių ilgumą, kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų priegaides. Tai morų teorija, kurios esmė tokia: lietuvių kalbos tarmėse balsiai iš seno buvo trijų ilgumų: trumpieji – 1 mora, pusilgiai – 2 moros ir ilgieji – 3 moros. Iš pradžių ši teorija buvo labai sukritikuota (K. Būga, J. Gerulis, Pr. Skardžius, A. Salys), tačiau dabar jau žiūrima kitaip, nes A. Baranausko kelti teiginiai sutampa su tokių tyrinėtojų, kaip N. Trubeckojus, L. Jelmslevas, teiginiais. Amžininkų liudijimu, A. Baranauskas buvo prastas pedagogas, nes jam buvo būdingi mokslininko tyrinėtojo bruožai. Žymiausias jo mokinys – K. Jaunius, tačiau, paties A. Baranausko žodžiais, tai buvo toks mokinys, kuris aklai netiki savo mokytoju. KAZIMIERAS JAUNIUS (1848–1908) Lietuvių kalbininkas, kunigas. Gimė netoli Kvėdarnos (Šilalės rajone), valstiečių šeimoje. Rašto mokėsi lenkiškoje Rietavo pradinėje mokykloje, paskui Telšių progimnazijoje ir Kauno gimnazijoje. 1871 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Lietuvių kalbą čia jam dėstė A. Baranauskas, su kuriuo dėl rašybos ar terminologijos klausimų Jaunius susikirsdavo. Abu buvo užsispyrėliai ir nė vienas nenorėjo nusileisti. „Galėsi taip rašyti, kai pats mokysi, – netekęs kantrybės sušukdavo A. Baranauskas. „O gal ir mokysiu“ – piktai burbėdavo K. Jaunius. Šie žodžiai išsipildė. Kaip vienas iš gabiausių klierikų, K. Jaunius 1875 m. buvo pasiųstas į Petrburgo dvasinę akademiją. Be teologinių dalykų, jis ten išmoko klasikinių kalbų. Grįžęs buvo paskirtas Kauno katedros vikaru ir dėstė Kauno kunigų seminarijoje. K. Jaunius po A. Baranausko septynerius metus dėstė seminarijoje ne tik lietuvių kalbą, bet ir lotynų ir kitus grynai kunigiškus mokslus. Tačiau Jaunius dėstė ir dirbo be sistemos. Per 7 metus jis nė karto lietuvių kalbos kurso nepradėjo iš pradžios ir nepabaigė iki galo. Vieniems pradėdavo nuo būdvardžio, kitiems – nuo veiksmažodžio – žodžiu, kalbėdavo apie tai, kas jam tuo metu labai rūpėdavo. Jis beveik nieko nerašydavo (turėjo ligą – baltojo lapo baimę), todėl pirmąją jo gramatiką „Lietuviškas kun. Jauniaus kalbamokslis“ 60 egzempliorių tiražu surinko J. Juškytė ir G. Petkevičaitė-Bitė ir 1897 m. Tartu studentai lietuviai ją išleido. Tai labai supykdė K. Jaunių, nes daug kartų perrašinėjant buvo atsiradę klaidų. Metus, praleistus Kauno seminarijoje, Jaunius vadino geriausiais: „Tai buvo geriausios mano gyvenimo dienos. Jaučiausi mylimas, naudingas ir pats labai mylėjau mokinius.“ Jo mokinys T. Vaižgantas prisimena, kad Jaunius buvo visų mėgstamas ir „apgaubtas pagarbos ir nusistebėjimo aureole“. Jaunius vakarais labai ilgai dirbdavo, todėl rytais pramiegodavo mišias. Tai nepatiko seminarijos vadovybei, kuri jį paskundė vyskupui, teigdama, kad Jaunius seminarijos tvarkos nepripažįsta, kad su svečiais alų vakarais geria ir balsiai kvatoja, mišias pramiega ir nesimeldžia. K. Jaunius atleidžiamas iš Kauno kunigų seminarijos ir išvyksta į Kazanę. Jis ten paskiriamas Kazanės klebonu, ten tęsia lietuvių ir kitų kalbų tyrimus. Tačiau mirus carui Aleksandrui III vėl pramiega mišias (naktimis nemiega, nes pakrikę nervai), jį apskundžia ir gresia didelė bausmė, bet geri pažįstami užtaria gubernatoriui ir K. Jaunius uždaromas į beprotnamį. Ta pati J. Juškytė jį parsiveža į Lietuvą. Čia K. Jaunius atsigauna. 1899 m. M. Daukšos spausdinimo reikalais jis nuvyksta į Peterburgą ir draugų prikalbintas paskaito dvi paskaitas filologų draugijoje. Apie jas išspausdinamas straipsnis „Peterburgo žiniose“ ir Dvasinės akademijos rektorius pakviečia K. Jaunių skaityti paskaitų. Apie jo talentą yra išlikę Peterburgo klausytojų atsiliepimų: „Kad kunigas Jaunius pagaliau ištarė dixi, t.y. baigiau, tartum audra pasidarė. Prasidėjo toks delnų plojimas, kad negali nei apsakyti. Visi klausytojai sykiu ėmė garsiai kalbėti, išreikšdami savo džiaugsmą. Mūsų akademijoje yra paprotys niekada neploti delnais profesoriams už išguldymus. Nei papeikimo, nei pagyrimo profesoriams pas mus neišreiškia. Po kunigo Jauniaus prelekcijos visi užsimiršo ir nė nepajuto, kaip tą paprotį sulaužė. Nei prieš tai, nei paskui niekada nėra taip atsitikę.“ Tačiau Jauniaus sveikata vis blogėja, todėl jam priskiriamas sekretorius – K. Būga. Jis stengiasi užrašyti visas K. Jauniaus mokslo paslaptis. K. Būga iš naujo perrašo K. Jauniaus gramatiką, kuri pasirodo 1911 m. „Lietuvjų kalbos gramatika“, o 1916 metais pasirodo rusiškas jos vertimas. Šios gramatikos silpniausia grandis yra rašyba, kurią K. Jaunius, kaip ir A. Baranauskas, grindė tarmių derinimo principu, todėl turėjo įsivesti net 10 naujų raidžių. Dėl rašybos sudėtingumo geriau naudotis rusišku K. Būgos vertimu. Pagrindiniai K. Jauniaus rašybos, kuri buvo sisieta su kalbos istorija ir dialektologija, principai buvo šie: 1) vietoj minkštumo ženklo i buvo rašoma j, pvz., gerju, keljame, 2) vietoj an, am, in, um rašė ąn, ąm, įn, ųm; 3) ą, ę rašė net ten, kur dabar yra trumpieji balsiai, kilę iš nosinių, pvz., šakoję, su ranką; 4) n, m rašė dvejopai (indėti, nes turi ne visos tarmės, rąnka, nes turi visos tarmės); 5) dvejopas o, su taškeliu viršuje lietuviškuose žodžiuose, be taškelio nelietuviškuose žodžiuose; 6) labai sudėtingas buvo kirčiavimas: laužtinė priegaidė rodė tvirtapradę, dešininis kirčio ženklas – tvirtagalę ir trumpą skiemenį. Be abejonės, tokia sudėtinga rašyba negalėjo prigyti, ja buvo išspausdinta tik K. Jauniaus gramatika, K. Būgos „Aistiški studijai“ ir vienas kalendorius. Tačiau iš šios gramatikos prigijo kai kurie K. Jauniaus sukurti terminai: priegaidė, veiksmažodis, linksnis, kamienas, tačiau didesnė jų dalis neprigijo, ypač linksnių pavadinimai: vardinis, gimtinis, duotinis, apskųstinis, padarginis, vietolinksnis, šauktinis. Be to, gramatikoje K. Jaunius pasirodė kaip didelis grynos kalbos šalininkas (tuo jis artimas puristų, t. y. grynos lietuvių kalbos šalininkų, judėjimui). K. Jaunius keitė ne tik žinomus barbarizmus (dūšią, karūną, paną, svietą, traicę į sielą, vainiką, mergaitę, pasaulį, trejybę), bet net vengė svetimų garsų f, ch, h, juos keitė lietuviškais ir siūlė tarti propesorius, kemija, onoraras ir pan. Ir nors K. Jaunius mažai rašė, didelė jo mokslų žinių dalis įsiliejo į Būgos raštus, kuriuose dažniausiai randami vietovardžiai yra Dusetos ir Kvėdarna. Lietuvių kalbotyroje K. Jaunius pirmiausia minėtinas kaip tarmių tyrinėtojas. Jis susistemino lietuvių kalbos tarmes ir parengė 6 tarmių (Ukmergės, Kauno. Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) aprašus, kuriuos išspausdino Kauno gubernijos statistikos komiteto leidžiamame metraštyje „Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii“, ten taip pat paskelbė straipsnį apie lietuvių kalbos priegaides. Panevėžio tarmės apraše jis suformulavo dėsnį, jog visi ilgieji balsiai, dvibalsiai ir sonoriniai dvigarsiai prieš pagrindinį kirtį turi tvirtagalę priegaidę, o visi šie garsai ar garsų junginiai, esantys skiemenyse, einančiuose po pagrindinio kirčio, turi tvirtapradę priegaidę. Su šiuo K. Jauniaus teiginiu iš esmės sutinka kiti lietuvių kalbos tyrinėtojai (K. Būga, J. Endzelynas, Laigonaitė). K. Jauniaus gramatikoje buvo pateikta lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, kurią patobulino A. Salys. Ši klasifikacija paprastai vadinama tradicine (ja buvo remiamasi iki Girdenio ir Zinkevičiaus tarmių klasifikacijos, t. y. iki 1964 m.). Tarmės buvo suskirstytos pagal šiuos požymius: 1) pagal nevienodą senųjų junginių tja, dja ir tjai, djai tarimą (aukštaičiai – jaučiai, medžiai ir žemaičiai – jaute, mede arba jautei, medei); 2) pagal o, ė tarimą (aukštaičiai – ėdėm, brolis ir žemaičiai – jiediem, bruolis). Aukštaičius ir žemaičius, kurie buvo išskirti pagal šiuos minėtus du požymius, K. Jaunius skyrė į 3 patarmes: aukštaičiai vakariečiai (išlaiko an, am, en, em ir l minkštas), aukštaičiai viduriečiai (išlaiko an, am, en, em, l kietas), aukštaičiai rytiečiai (neišlaiko dvigarsių, l kietas); pietų vakariečiai (dėna, dona), šiaurės vakariečiai (dėina, douna), pietų rytiečiai (dina, duna). K. Jaunius buvo pirmasis lietuvių kalbininkas, mėginęs plačiau tirti baltų ir finų kalbų santykius (Kalbininko K. Jauniaus rankraštinis palikimas: Katalogas ir publikacijos/ Parengė S. Skrodenis, 1972). K. Jaunius parašė lietuvių–estų etimologinį žodynėlį, lietuvių–suomių kalbų etimologinį žodynėlį ir baltiškos kilmės suomių skolinių žodynėlį. Visi šie žodynėliai tik rankraštiniai. K. Jaunius buvo retų gabumų kalbininkas, puikiai mokėjęs daugelį senovės kalbų (sanskrito, hebrajų, lotynų, graikų), tačiau jam trūko geros lingvistinės mokyklos. Semantiškai artimus, bet gana skirtingus savo fonetika žodžius ir jų formas jis bandė išvesti iš vienos pagrindinės formos. Tokia klaidinga tyrinėjimo metodika jis buvo užkrėtęs iš pradžių ir savo mokinį K. Būgą („Aistiški studijai“). Kaip Būga rašė, K. Jaunius buvo toksai mokytojas, kurs nuo savo mokinio neslėpė nė vienos mokslo tiesos. Įdomūs pasakojimai: 1) ožio šėrimas papirosais smalsuolių džiaugsmui, 2) Peterburge su geru pažįstamu anglikonų bažnyčios diakonu, kuris domėjosi filologija, bediskutuodami nuėjo pas dantistą, 3) turėjo auksinę širdį, todėl kiaurą kišenę (išmaldą išdalydavo per didelėmis monetomis), 4) buvo išsitepęs gomurį batų tepalu tirdamas garsus ir pan. J. Basanavičius apie K. Jaunių: „Jaunius iš tikrųjų, rodos, buvo sutvertas ydant taptų dvasios milžinu, o jei tokiu netapo – ne jo kaltybė. Vis dėlto ir ta šviesa, kurią jam buvo lemta neskaitlingais savo raštais įnešti į lietuvių kalbos tyrinėjimą, jam jau užtikrina geneališko tyrinėtojo vardą, kursai bus minėtas, iki lietuvių tauta ir kalba bus gyva.“ JONAS JABLONSKIS (slapyvardžiai RYGIŠKIŲ JONAS ir PETRAS KRIAUŠAITIS, 1860–1930) Apie J. Jablonskį reikėtų pradėti B. Sruogos žodžiais, kurie labai aiškiai nusako tikrąjį kalbininko pašaukimą, nes turbūt daugelis žinome, kad J. Jablonskis vadinamas lietuvių kalbos tėvu. „Jablonskis nėra mokslo žmogus, jis logaritmų tablytėlėmis neskaičiuoja, kiek kurioj kalboj c kaitaliojasi su t ir d ar kuria kita kombinacija. Bet Jablonskis sako: taip žmonės sako. Ir tas jo pasakymas toks pilnas. Ir kiekvienas jo žodis – toks gyvas, kaip gimsta jis pirmapradės nekaltybės Tas senukas yra toks jaunas, toks gyvas žmogus.” Iš tiesų J. Jablonskis skyrėsi nuo kitų kalbininkų, kurie skraidė kalbos mokslo padangėmis ir stengėsi atskleisti tūkstančius kalbos paslapčių. J. Jablonskis rūpinosi, kad jo gimtoji kalba būtų švari, kad jos neterštų svetimų vėjų atneštos piktžolės. J. Jablonskis gimė Šakių rajone, Kubilėliuose, 1872–1881 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1881–1885 ir 1888 m. Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam turėjo prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir Kudirkai, padėjo „Aušra“. Iki universiteto J. Jablonskis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet mažiausiai. Lietuvių kalbos pamoka gimnazijoje įvykdavo tik vieną kartą per savaitę. Mokytojas paskaitydavo Valančiaus ar Daukanto knygelę ir tuo viskas pasibaigdavo; nei linksniuoti, nei asmenuoti mokiniams nereikėdavo, apie kokią lietuvių kalbos istoriją ar rašybos taisykles niekas neaiškino. Visa tai J. Jablonskis sužinojo tik Maskvos universitete. Po mokslų J. Jablonskis dirbo labai įvairiose vietose (Latvijoje, Estijoje, Rusijoje), į Lietuvą jis grįžo tik po Spalio revoliucijos (po 1917 metų). Nuo 1922 m. jis buvo išrinktas Kauno universiteto profesoriumi. Buvo labai griežtas mokytojas ir dėstytojas, pro jo kontrolę neprasmukdavo nė vienas gerai nepasirengęs mokinys ar studentas. J. Jablonskis daugiausia nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos norminimui ir ugdymui. Savo kalbinę veiklą pradėjęs 19 a. pabaigoje, kai aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu formavosi bendrinė kalba, jis daug prisidėjo prie bendrinės kalbos tobulinimo, taisė įvairių raštų kalbą, rašė lietuvių kalbos vadovėlius, straipsnius kalbos kultūros klausimais. 1899 m. pasirodė J. Jablonskio ir Petro Avižonio (lietuvių gydytojas, domėjęsis lietuvių kalbos problemomis, artimai bendravęs su J. Jablonskiu) parengta Lietuviška gramatikėlė. 1901 m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išspausdinama Lietuviškos kalbos gramatika, kurioje išdėstyta lietuvių bendrinės kalbos norminimo programa, galutinai įtvirtinta aukštaičių kauniškių tarmė kaip bendrinės kalbos pamatas. Šios gramatikos prakalboje J. Jablonskis rašė: „Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslams, reikia būti atsargiam... Šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti.“ O bendrinės kalbos kūrimą J. Jablonskis suvokė taip: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tik savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebevartojami“, vadinasi, kalbininkas įsivaizdavo, kad rašomoji kalba yra savarankiška, išaugusi iš vienos tarmės ir vis nuo jos tolstanti su savo dėsniais kalbinė sistema. 1919 m. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu išleidžiama Lietuvių kalbos gramatika, kuri buvo skirta aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams. Tai buvo ir tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Šios gramatikos rašybą Švietimo ministerija oficialiai patvirtino vartoti Lietuvos mokyklose ir įstaigose; daugumas jos terminų įsigalėjo kalbotyroje (skardusis ir duslusis priebalsiai, intarpas, linksnių pavadinimai, vienaskaita, daugiskaita, linksniuotė, laikų ir nuosakų pavadinimai, sakinio dalių – veiksnys, tarinys, papildinys, pažyminys – pavadinimai, pagrindinis ir šalutinis sakinys, kablelis, klaustukas, šauktukas ir t.t.). Lietuvių kalbos mokslui ir praktikai labai reikšmingi J. Jablonskio sintaksės darbai: Lietuvių kalbos sintaksė, 1911. Šį darbą rašant talkino J. Balčikonis, K. Būga, J. Šlapelis (lietuvių kalbininkas ir kultūros veikėjas). Jie prisidėjo prie medžiagos rinkimo ir vadovėlio rašybos (ypač ryški K. Būgos įtaka vadovėlio rašybai, nes sekdamas K. Būga po lūpinių p, b, m, v J. Jablonskis visur rašė j , pvz., bjaurus, gnybja, senobjų, davjau ir t.t.). Šiuo veikalu J. Jablonskis padarė pradžią iki tol beveik visiškai apleistam lietuvių kalbos sintaksės mokslui. Kitas veikalas – Linksniai ir prielinksniai, 1928. Kadangi šis veikalas taip pat buvo daugiau praktinio, o ne mokslinio pobūdžio, kaip sakė pats J. Jablonskis, jis buvo skirtas pirmiausia laikraštininkams, rašytojams ir šiaip mūsų rašto žmonėms bei kalbos mokytojams, todėl jame buvo atsisakyta mėginimo lietuvių kalbos sintaksės dalykus gretinti su giminiškų kalbų analogiškais pavyzdžiais, nes toks gretinimas bendrinės kalbos normai nieko neduoda. Pavyzdžiai šiame darbe pateikiami sakiniai ne tik iš bendrinės kalbos, bet ir iš įvairių tarmių, taip pat K. Donelaičio, A. Baranausko, V. Krėvės, J. Bilūno, A. Vienuolio kūrinių, A, Šleicherio ir A. Leskyno tautosakos rinkinių, taip pat iš periodikos; pasitaiko vienas kitas pavyzdys iš senųjų lietuvių kalbos raštų. Nuo 1890 m. „Varpe“ ir kituose leidiniuose J. Jablonskis skelbė kalbos kultūros straipsnius, dažniausiai pavadintus Kalbos dalykais (apie 150). Jis apvalė bendrinę kalbą nuo barbarizmų, nevykusių naujadarų, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų. Tačiau buvo labai atsargus. Jis nevarė iš lietuvių kalbos tokių svetimos kilmės žodžių, kurie lietuvių kalbai buvo reikalingi ir kuriems nebuvo pakaitų. Kai Lietuvoje atsirado kalbininkų, kurie klimatą siūlė keisti orove, literatūrą – raštuomene ir t.t. (kalbama apie puristus), J. Jablonskis rašė: „Man, seniui, net galva ima suktis, beskaitant įvairius tų terminų rinkinius ar projektus... reiks, nuosekliai elgiantis, ir mūsų studentai netrukus moksniuotojais paversti... Susipraskime“. J. Jablonskis įdiegė daug iš liaudies kalbos paimtų ir savo paties sudarytų naujadarų: apyskaita, atvirukas, daugiklis, degtukas, deguonis, įspūdis, kaina, pažanga, pieštukas, teismas, vadovėlis, vaizduotė, praeitis, pirmadienis–sekmadienis, šviesuolis ir t. t. Reikia paminėti, kad J. Jablonskis yra nusipelnęs Lietuvių dialektologijai. Jis nepaliko didelių darbų, bet nuolat rinko įvairių tarmių žodžius, nurodydamas savo pastabas ir svarstymus. Savo gramatikose ir sintaksės darbuose pateikdavo jau apibendrintą medžiagą. Daugiausia yra tyrinėjęs šiaurės žemaičių tarmę (Alsėdžiai, Plungės raj., Žemaičių Kalvarija, Plateliai). Daug laiko čia jis rinko medžiagą, vaikščiojo po kaimus. Mokėjo išprovokuoti klausimais ir gauti reikiamą atsakymą. Norėdamas sužinoti veiksmažodžio važiuoti 3 asmens formą jis sakė: aš važiuoju, tu važiuoji, o jis ką daro. Išgirdo: ons tuoks suskis, ons piests et. Taip pat reikia paminėti, kad J. Jablonskis su kitais autoriais parengė 2 dalių chrestomatiją Vargo mokyklai 1916 ir jos priedą Mūsų žodynėlis 1918, taip pat rašybos taisyklių rinkinį Mūsų rašyba, 1917. J. Jablonskis buvo labai kuklus ir įvairiomis progomis mėgdavo pabrėžti, kad jis nėra mokslininkas ir kad jam rūpi tik kalbos praktikos dalykai: „Esu tik felčeris, nors yra žmonių, kurie mane ir ponu daktaru pavadina.“ Tačiau rūpindamasis kalbos praktikos reikalais, J. Jablonskis padarė didelę paslaugą ir lietuvių kalbos mokslui, ypač sintaksei. O J. Balčikonio žodžiais tariant: „Jablonskis mūsų tautai yra vienas iš didžiausių vyrų, kurie kada buvo. Už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai, jis amžinai paliks tautos atminime. Kol mūsų kalba skambės tarp šios žemės giminių, tol ji, jo apvalyta nuo svetimų šiukšlių, išskaidrinta ir praturtinta naujais žodžiais, kartų kartoms skelbs jo vardą. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse.“ Išleisti J. Jablonskio raštų penki tomai. Spaudai parengė kalbininkas J. Balčikonis. KAZIMIERAS BŪGA (1879–1924) Žymus lietuvių kalbininkas K. Būga gimė Dusetų raj. Pažiegės vienkiemyje. Būgų šeima buvo gana gausi: keturi sūnūs ir keturios dukterys, todėl tėvams nelengva buvo aprūpinti savo vaikus ir išleisti juos į žmones. Mažasis Kazimieras elementorių išmoko skaityti iš tėvo, vėliau dvi žiemas mokėsi pas daraktorių, tada Dusetų valsčiaus mokykloje ir Zarasų apskrities mokykloje. Vėliau tėvas jį nuvežė į Petrburgą, kur lankė apskrities mokyklą. 1897 m. K. Būga įstojo į Peterburgo kunigų seminariją, tačiau joje negalėjo apsiprasti su tuo, kad buvo niekinama viskas, kas lietuviška, todėl po metų išstojo. Taip jis užsitraukė tėvų ir visos giminės rūstybę. Netekęs tėvų paramos K. Būga pradėjo savarankišką gyvenimą. Dirbo Masaryje mokydamas vaikus, vėliau gavo darbą Peterburgo meteorologijos observatorijoje. Pats pasirengė stojimui į universitetą, išlaikė eksternu brandos egzaminus ir 1905 m. įstojo į Petrburgo universitetą. Jį baigė 1912 m. ir buvo paliktas J. B. de Kurtenė vadovaujamoje lyginamosios kalbotyros katedroje rengtis profesūrai. 1914 m. tobulinosi Karaliaučiaus universitete pas baltistą A. Becenbergerį. Dirbo Petrburgo, Permės, Tomsko ir Kauno universitetuose. K. Būga anksti pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Įvairių straipsnių pasirodė šiuose leidiniuose Tėvynės sargas, Varpas, Naujienos, Vilniaus žinios, Lietuvos ūkininkas ir kt. Straipsniai buvo pasirašinėjami slapyvardžiais, o jų K. Būga turėjo labai daug: K. Sėlis (šiuo slapyvardžiu pasirodė jo pirmasis rašinys 1900 m. Tėvynės sarge Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė), Braškutis, Braškutis ir Trinkutis, V. Dausietis, Ragutis, studentas, Vytinis, Žiegas, S. Ubašlaitė ir kt. Pirmasis stambus jo darbas buvo Aistiški studijai, kurio I dalis pasirodė 1908 m. Tai buvo iš tiesų sudėtas K. Jauniaus mokslas. Čia pirmiausia buvo aptariamas bendras prūsų, latvių ir lietuvių kilties vardas; buvo siūloma juos vadinti aisčiais, nes baltų terminas esąs netikslus, jais galima vadinti ne tik šias tautas, bet ir suomių-ugrų, germanų ir slavų šakos tauteles. Nuo ide. prokalbės atskilusiems aisčiams buvo priskiriami lietuviai, latviai ir prūsai, kurie kurį laiką buvo viena tauta ir vartojo vieną kalbą, vadinamą aisčių prokalbe. Buvo išvardyti pagrindiniai požymiai, kuriais aisčių prokalbė skyrėsi nuo ide. prokalbės, po to pateikta aisčių protautės skilimo į dvi šakas: lietuvių- latvių ir prūsų – teorija, akcentuoti svarbiausi atskirų šakų ir aisčių prokalbės skirtumai. Toliau aiškimanas suskilimas į atskiras kalbas ir tarmes, nurodomi svarbiausi skirtumai. Antroji šio veikalo dalis liko nespausdinta ir šiuo metu saugoma VU bibliotekos rankraštyne. Vietoj antrosios dalies 1909 m. K. Būga savo lėšomis išleido ir žymesniems kalbininkams išsiuntinėjo rusų kalba Aistiškų studijų autokritiką, kurioje paneigė beveik visus svarbiausius K. Jauniaus mokslo teiginius. Paneigęs 36 svarbiausius garsų raidos dėsnius, nurodęs klaidų priežastis ir nurodęs teigiamąsias veikalo ypatybes K. Būga autokritiką baigė šiais žodžiais: „Antroji Aistiškų studijų dalis nebus spausdinama, nes į tą mokymą, kuris ten išdėstytas, aš daugiau nebetikiu.“ K. Būga pagrįstai laikomas lietuvių onomastikos pradininku. Visų pirma minėtina jo studija Apie lietuvių asmens vardus, 1911; joje buvo nustatytos Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškos formos (iki tol labai įvairavo LDK kunigaikščių vardai Jogaila, Jogailis, Jagėla, Jėgaila, Jogėlis, Algirdas, Algerdas, Algertas, Algirtas, Algirtis, Kęstutis, Keistutis, Keistutas, Kinstutis), garsų transkribavimo rusų metraščiuose dėsniai, kai kurie dviskiemenių lietuvių vardų darybos ypatumai. Be onomastikos, K. Būga labai daug nusipelnė lietuvių leksikologijai. Reikia paminėti keletą darbų: studija Lituanica, 1912, rusų kalba, kurioje buvo aiškinami seniausi lietuvių skoliniai iš rusų kalbos ir nustatyta jų chronologija. K. Būga nustatė, kad žodžiai gavėnia, Kalėdos, kūčios, Velykos, verba, kūmas pateko ne iš lenkų, o iš rytinių slavų kalbos; vadinasi su šiais žodžiais lietuviai turėjo būti pažįstami dar prieš krikštą (1387), nes priešingu atveju turėtų būti lenkiški terminai. Kita studija Lietuvių ir baltarusių santykiai ir jų senumas, 1925, vokiečių kalba, kurioje buvo aptariami seniausi lietuvių kalbos slavizmai kubilas, kumetis, ridikas, katilas, šilkas, pipiras ir kt. Studijoje Visų senieji lietuvių santykiai su germanais, 1921, buvo ištirti ir chronologizuoti senieji baltų kalbų skoliniai iš germanų kalbų. Tačiau didžiausias nuopelnas lietuvių leksikologijai ir leksikografijai yra Lietuvių kalbos žodyno leidimo organizavimas. 1920 m. K. Būga ėmė organizuoti LKŽ leidimą. Jam buvo sukaupęs apie 617 tūkstančių lapelių kartoteką. Šiam darbui jis atidavė daugiausia laiko ir jėgų. Amžininkų teigimu, nors K. Būga iš jaunystės buvo gana lėtas, tylus, nekalbus, ko nors paklaustas, greit neatsakydavo, bet kam nors pradėjus kalbėti apie savo tarmę ar vienu kitu kalbos klausimu, nekalbusis Būga bematant tapdavo šnekus, užsidegdavo, aiškindavo, net neduodamas kitam kalbėti. K. Būga parengė 2 pirmuosius žodyno sąsiuvinius. 1924 m. pasirodė pirmasis, kurį sudarė įvadas ir 80 paties žodyno puslapių. Antrasis iki žodžio anga jau pasirodė po K. Būgos mirties. Iš pirmojo sąsiuvinio buvo matyti, kad žodynas buvo rengiamas tezauro tipo. Į jį turėjo tilpti ne tik bendriniai, bet ir tikriniai vardai. Tai turėjo būti ne tik aiškinamasis, bet ir istorinis-etimologinis su dialektologijos ir kalbos istorijos ekskursais žodynas. Tačiau Lietuvos visuomenė dar nebuvo priaugusi iki tokio žodyno ir nepajėgė jo suprasti. Mokslo pasaulis jį labai gerai vertino, o Lietuvoje buvo nuolatinis nepasitenkinimas dėl to, nes praktikos reikalai spaudė rašyti paprastesnį praktinį žodyną. K. Būgs dažnai buvo alkanas, pervargęs ir blaškėsi tarp visuomenės reikalavimų ir savo norų bei uždavinių. Po K. Būgos mirties žodyną rengti (po 6 metų) ėmė J. Balčikonis. Tačiau naujoji redakcija atsisakė žodžių istorijos ir etimologijos, rengė tik aiškinamąjį žodyną. Po K. Būgos mirties liko sudarytos kitų žodynų kartotekos: etimologijų – 19 tūkst. lapelių, slavų kilmės žodžių – 12 tūkst., senųjų raštų žodžių – 66 tūkst., tikrinių vardų – 75 tūkst. Labai įdomių darbų K. Būga paliko aprašydamas ir bandydamas įrodyti savo paties sukurtą hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje, kurią iš dalies patvirtina ir šių dienų mokslas: Kalbų mokslas bei mūsų senovė, 1913, Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė, 1923, Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje, 1924, Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje, 1924, Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai (ši studija įėjo į žodyno įvadą). Visuose šiuose veikaluose dominavo tokia išvada, kad lietuvių ir latvių protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), pagal Bereziną ir Dnepro aukštupį, beveik iki Sožės vidurupio Smolensko gubernijos. O dalis latvių žemės, kurią randame Dauguvos šiauriniame šone, tai yra šių dienų Vidžemė ir Latgala, prieš latvių įsikūrimą 6 m. e. a. buvo apgyvendinta Baltijos suomių, tai rodo geografiškieji šios dalies upių, ežerų ir gyvenamųjų vietų vardai. Be to, vietovardžių lyginimas padėjo K. Būgai padaryti tokias išvadas, kad lietuviai į dabartines žemes atsikraustė vėliau negu sėliai ir latviai. Prieš lietuvių atėjimą sėliai gyveno Laukesos, Gryvos, Zarasų, Antazavės, Salako ir Čedasų apylinkėse, taip pat į rytus nuo Dusetų. K. Būga mano, kad lietuviams įsibrovus į sėlių žemes ilgai dar tarp lietuvių gyveno nesuasimilėję sėliai, o tai rodo lietuviškojo pasienio vietų vardai su garsais z ir č. Atitinkamai lygindamas vietų vardus, šnektas ir garsų tarimą, K. Būga nustatė ir žiemgalių gyventas vietas, tai yra Sidabrava (ties Joniškiu), Žagarė ir Raktuvės kalnas (po Žagare). K. Būga darydamas išvadas rėmėsi žemės kalba, kuri kinta labai lėtai lyginant su žmonių kalba. K. Būga paliko istorinės fonetikos ir morfologijos darbų. Visų pirma minėtina studija Priesagos –ūnas ir dvibalsio uo kilmė. Beje, ši istorinė studija buvo svarbi ir praktikai, nes ilgą laiką priesaga –ūnas kalbininkų buvo laikoma svetima ir vengiama su ja sudaryti žodžius. Dar minėtini straipsniai Apie lietuvių–latvių dvibalsį ui ir Apie lietuvių kalbos z kilmę. K. Būga nusipelnė ir lietuvių akcentologijai. LKŽ I sąsiuvinyje buvo įdėtas skyrius Kirčio ir priegaidės mokslas, kuris buvo, galima sakyti, pirmasis lietuvių kalbos akcentologijos vadovėlis. Praktikos reikalais čia buvo svarbus daiktavardžių keturių kirčiuočių nustatymas pagal kirčio vietą ir priegaidę. Tokia kirčiuočių sistema buvo priimta ir vėlesnių lietuvių akcentologijos vadovėlių autorių. Dar viena K. Būgos tyrinėjimo sritis buvo baltų mitologija. Čia reikia paminėti jo 2 dalių veikalą Medžiaga lietuvių, latvių ir prūsų mitologijai (1908–1909). Na, kaip ir daugelis to meto kalbininkų, K. Būga prisidėjo prie lietuvių bendrinės kalbos norminimo. Kalbos praktikos klausimais jis paskelbė straipsnių serijas, kurios vadinosi Kalbos dalykai arba Kalbos mažmožiai. Būdingiausias visų praktiniais kalbos klausimais parašytų straipsnių bruožas – tai labai stiprus juose dėstomų teiginių argumentavimas. K. Būga niekada nesielgdavo diktatoriškai, neprimetinėjo kitiems savo nuomonės, bet stengdavosi skaitytoją įtikinti svariais argumentais. Svarstydamas kurio nors žodžio ar posakio vartojimą K. Būga pirmiausia stengėsi išaiškinti, ar tas žodis ar posakis yra savas, lietuviškas, ar svetimas, skolintas; jis yra tikras kalbos duomuo ar kalbos garsų nemokančių žmonių iškraipymo padaras. Spręsdamas šiuos klausimus K. Būga remdavosi ne kalbos nuojauta, bet patikimų šaltinių – senųjų raštų, geresnių rašytojų veikalų, tautosakos ir šnekamosios kalbos – duomenimis, taip pat giminiškų kalbų faktais. J. Jablonskio paskatintas jis apgynė išpeiktus terminus rašomoji ir šnekamoji kalba, junginį nieku būdu, įrodė, kad bendrinėje kaboje vartotini žodžiai ligotas, moterystė, velionis, kad reikia rašyti deja, o ne dėja ir t. t K. Būga apgynė rašytoją Vaižgantą, kurį kritikas St. Dabušis (dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje, sukūrė daug įvairių naujadarų, jais keitė tarptautinius žodžius, tačiau daug naujadarų neprigijo) barė už dažną nelietuviškų ir dirbtinių žodžių vartojimą. „Svietas, be abejo, yra svetimas žodis, bet tai nereiškia, kad jo tam tikrais atvejais neturėtų teisės vartoti liaudies gyvenimo piešėjai rašytojai.“ Besaikius puristus K. Būga vadino kalbos susintojais. Be to, jis labai palaikė leksikos gretybių vartojimą, laikė jas vienu iš rašomosios kalbos turtingumo požymių, tačiau nepalaikė fonetinių ir morfologinių gretybių vartojimo: „Kolei rašomosios kalbos tarmė dar tebėra vakarų aukštaičių, tolei rytietybės (pvz., vaikam) neturi teisės brautis į ne jų sritį.“ K. Būga artimai bendravo su daugeliu kalbininkų: J. Endzelynu, J. B. de Kurtenė, F. Špechtu, R. Trautmanu ir kitais. Yra išleisti K. Būgos rašai (4 tomai), juos parengė Z. Zinkevičius. PRANAS SKARDŽIUS (1899–1975) Gimė Kupiškio rajone, Subačiuje valstiečių šeimoje. Anksti netekęs tėvo, jis patyrė karčią našlaičio dalią. Labai gabus ir darbštus jaunuolis, remiamas vietinių šviesuolių ir giminaičių, iš pradžių mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1923–1925 m. studijavo Kauno, 1925–1929 metais Leipcigo universitete. Kaune jis klausė K. Būgos, J. Jablonskio paskaitų. Be to, jis užrašinėjo įvairius J. Jablonskkio taisymus, padėdavo tikrinti studentų rašto darbus. Leipcige jis klausė J. Gerulio, R. Trautmano ir kitų žymių kalbininkų paskaitų. Į Leipcigą kartu su A. Saliu jį rekomendavo J. Jablonskis, kuris rašė laiškus tuometiniam švietimo ministrui K. Jokantui, išrūpino jiems stipendijas: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!