Neries upės ties Buivydžiais hidrocheminis įvertinimas

 2. Įvadas Upe vadinama nuolatinė ar laikina natūrali vandens srovė, tekanti nuolydžio kryptimi savo suformuota atvira vaga. Ją maitina paviršinis bei požeminis vanduo. Upė su visais savo intakais sudaro upyną. Jo užimamas plotas vadinamas baseinu. Lietuvos upės ganėtinai vingiuotos. Daugelis didelių vingių turi mažesnius, o šie – dar mažesnius vingius. Vingiuotumas keičiasi, kai pakinta pati upė. Didžiausi galimi upės vingiai vadinami meandromis. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, kur kritulių kiekis gerokai viršija išgarinamą drėgmės kiekį. Nutekant kritulių pertekliui, ledynmečio suformuotame reljefe susidarė tankus ir sudėtingas upių tinklas. Tankiausias jis Vidurio žemumoje, kurios paviršiuje slūgso vandeniui nelaidūs priemoliai, rečiausias – smėlėtoje Pietryčių žemumoje. Daugelis Lietuvos upių teka gražiomis miškingomis vietovėmis, kitos vingiuoja laukais ar slėniais. Visi sutinka su tuo, kad poilsis prie vandens yra geras dalykas. Daugelis žmonių gyvenančių miestuose stengiasi atostogas praleisti kaimo turizmo sodybose, netoli upių. Kad ir kaip bebūtų gaila, retas iš poilsiautojų susimąsto, ar tos upės, ežerai ar kiti vandens telkiniai, yra pakankamai švarūs, jei ne- tai kokia tarša juose vyrauja ir ką reikia daryti, kad taršos nebeliktų. Šiame darbe pabandysiu atskleisti, kokia tarša vyrauja Neries upėje. Kokios priemonės turi būti panaudotos tai taršai stabdyti. O gal Neries vanduo yra švarus... 3. Darbo tikslai • Atlikti hidrocheminių parametrų kaitos analizę; • Įvertinti jų kaitos sezoniškumą ir kitimo intervalus; • Nustatyti kaitos tendencijas; • Palyginti su DLK (didžiausiomis leistinomis koncentracijomis); • Atskleisti organinių medžiagų vandenyje pobūdį; • Atlikti parametrų koreliacinę analizę. 4. Duomenys Norint įvykdyti darbo tikslus yra reikalingi duomenys. Pastarieji yra gaunami iš ilgamečių stebėjimų. Šiame darbe bus naudojami monitoringo duomenys nuo 1995/01/10 iki 2002/12/09. Stebėjimai ir matavimai buvo atliekami kiekvieną mėnesį, toje pačioje vietoje (ties Buivydžiais). Surinktų duomenų kiekis yra labai didelis, tačiau šiame darbe bus analizuojama tik pagrindiniai parametrai. Visi duomenys pateikiami MS Excel lentelėje Neris_B.xls. Pagrindiniai rodikliai (debitas, skendinčios medžiagos, vandens temperatūra, pH, ištirpusio deguonies kiekis, biocheminis deguonies suvartojimas, permanganatinė oksidacija, bichromatinė oksidacija, amonio azotas, nitratinis azotas, nitritai, mineralinis azotas, bendras azotas, ortofosfatai ir bendras fosforas bei chlorido kiekis) buvo nustatomi 12-13 kartų per metus (kartą per mėnesį). Kitos medžiagos (kalcis, natris, magnis, kalis, silicis, hidrokarbonatai, sulfatai, bendroji mineralizacija ir bendrasis kietumas) – 4-6 kartus per metus (kartą per sezoną). Iš turimų duomenų galime įvertinti : Debito kaita vandenyje; Skendinčių medžiagų kaita vandenyje; Temperatūros kaita vandenyje; pH kiekis vandenyje; Ištirpusio deguonies kiekis vandenyje; Biocheminis deguonies suvartojimas ( BDS7); Permanganatinė ir bichromatinė oksidacija (ChDSMg/ChDSCr); Amonio azoto kiekis vandenyje; Nitratų koncentracija vandenyje; Nitritų koncentracija vandenyje; Mineralinio azoto kiekis vandenyje; Bendrojo azoto kiekis vandenyje; Fosfatų koncentracija vandenyje; Bendro fosforo koncentracija; Kalcio koncentracija vandenyje; Natrio koncentracija vandenyje; Magnio koncentracija vandenyje; Kalio koncentracija vandenyje; Hidrokarbonatų koncentracija vandenyje; Sulfatų koncentracija vandenyje; Chloro koncentracija vandenyje; Bendras vandens kietumas. 5. Neries upės baseinas Lietuvos paviršiniai vandens ištekliai – upės – suskirstyti į baseinus. Valdymo patogumui išskirti 4 upių baseinų rajonai (UBR), sudaryti iš vieno ar kelių upių baseinų: • Nemuno UBR, kuriam priskiriama Lietuvos teritorijoje esanti Nemuno upės baseino dalis, Pajūrio upių baseinų dalis (išskyrus Šventosios ir Bartuvos upių baseinus), Priegliaus upės baseino dalis, Kuršių marių dalis ir Baltijos jūros pakrantės vandenys; • Lielupės UBR, kuriam priskiriama Mūšos (Lielupės) upės baseino dalis, esanti Lietuvos teritorijoje; • Ventos UBR, kuriam priskiriama: Ventos, Bartuvos ir Šventosios upių baseinų dalys, esančios Lietuvos teritorijoje; • Dauguvos UBR, kuriam priskiriama Dauguvos upės baseino dalis, esanti Lietuvos teritorijoje. Darbe nagrinėjama Neries upė priklauso NemunoUBR baseinui. Neris (1 pav.)- antra pagal ilgį Lietuvos upė (Baltarusijoje vadinama Vilija). Ištakos Baltarusijoje, teka per Vilnių, Kernavę, o ties Kaunu įsilieja į Nemuną. Upės ilgis 510 km (Lietuvoje - 228 km). Lietuvoje yra 56 % viso Neries baseino ploto. Baseine vyrauja palyginti laidūs vandeniui gruntai, miškingumas yra 28 %, pelkėtumas– apie 10 %, ežeringumas – 2,5 %. Debitas žiotyse 180 m³/s. Baseino plotas 13 850 km². 1 pav. Neries upė 5.1. Didžiausi intakai Šventoji (2 pav.)- didžiausias Neries intakas. Didžiausia upė, kuri visa teka Lietuvos teritorija. Baseinas driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamas ežeringas Zarasų, Utenos, Molėtų aukštumas (25% baseino ploto), Svėdasų ir Širvintų plynaukštes (54%) ir dalį Vidurio Lietuvos žemumos (21%). Miestai: Anykščiai, Kavarskas, Ukmergė, Jonava. Intakai: Širvinta, Jara-Šetekšna, Siesartis, Virinta, Nasvė. 2 pav. Šventosios upė Žeimena - upė Lietuvoje. Ilgis - 114 km. Upės ištakos ties Labanoro giria, iš Žeimenio ežero. Tai tipiška Aukštaitijos upė, teka pro smėlėtus ir skardingus pušynus, neretai įvingiuoja ir į alksniais apaugusias pelkes. Beveik visa upė teka Švenčionių rajonu, tik netoli santakos į Nerį teka Švenčionių-Vilniaus rajonų paribiu. Kairieji upės intakai - Saria, Mera. Dešinieji upės intakai - Lakaja, Kiauna, Luknelė, Jusinė.Vokė Vilnia (3 pav.)- upė rytinėje Lietuvoje. Ištakos - netoli Vindžiūnų kaimo, 5 km į pietus nuo Šumsko. Upės ilgis - 80 km, baseino plotas - 624 km². Vilniuje įteka į Nerį. 3 pav. Vilnios upė Čekonė - labai vaizdingas dešinysis Neries intakas. Pasižymi staigiu nuolydžiu. Upelis nėra didelis, vidutiniškas plotis 2-2,5 metrai ties žiotimis, ir 0,5-1 metras aukštupyje, tačiau išsiskiria iš kitų intakų riedulių gausa vagoje. 5.2. Didžiausi miestai Lietuvoje Neris teka per keletą didelių miestų. Kai kurie iš jų turi didelės įtakos šios upės vandens kokybiniams rodikliams. Matavimo postas yra ties Buivydžiais – kaimas Vilniau srajone į rytus nuo Nemenčinės, prie pat sienos su Baltarusija. Gyventojų skaičius pagal 2001 m duomenis yra 261 gyventojų. Tai nedidelė gyvenvietė ir vandens kokybei įtaka minimali. Galimai taršai įtakoti gali tik kaimyninė šalis Baltarusija, iš kurios atiteka Neries upė. Apibendrinant galima teigti, kad miestai ir miesteliai, esantys Baltarusijos teritorijoje prie Neries upės, turi vienokia ar kitokią įtaką vandens kokybės rodikliams. Labai svarbu, kad ta įtaka, pasireiškianti chemine ar biologine tarša, neviršytų leistinų ribų. 6. Neries upės ties Buivydžiais hidrocheminis įvertinimas 6.1. Neries debitai 1995-2002 metais 6.1 pav. Neries debitai 1995-2002 metais Vidutinis Neries upės debitas aukščiau Kauno yra mažiau nei 62,3 m3/s. Pasitaikius didelėms liūtims ar staigiam pavasario polaidžiui, debitas padidėja. Tai gerai matoma grafike. Neris yra antra pagal dydį Lietuvos upė, ji išlieka pakankamai vandeninga net ir sausu metu laikotarpiu. Moda ir mediana – tai du statistiniai parametrai kurie yra panašūs. Moda – 0.5, meridiana– 1. Moda (angl. mode) – tai dažniausiai pasikartojanti požymio reikšmė imtyje. Mediana (angl. median) – tai požymio reikšmė, kuri dalija variacinę eilutę, populiaciją ar tikimybinį pasiskirstymą į dvi lygias dalis. Lygiai pusė populiacijos turi reikšmes, mažesnes ar lygias medianai, pusė populiacijos turi reikšmes, didesnes ar lygias medianai. Norint rasti baigtinės skaičių aibės medianą, reikia surikiuoti skaičius iš eilės pagal dydį ir pasirinkti vidurinį. Jei aibėje yra lyginis skaičius elementų, mediana pasirenkama reikšmė, lygi dviejų vidurinių reikšmių vidurkiui. Moda ir mediana – tai du statistiniai parametrai kurie yra panašūs. Moda – 38,5, meridiana– 49,4. Kaip matome, vandens debitas mažėja,Iš to galime daryti išvadą, kad dažniausiai pasikartojantis debitas Neryje yra 62,3 m3/s. 6.2. Neries upėje skendinčių medžiagų koncentracijos 1995-2002 metais 6.2 pav. Neries upėje skendinčių medžiagų koncentracijos 1995-2002 metais Skendinčios medžiagos - tai įvairios vandenyje netirpios dalelės ar koloidai. Iš grafiko (6.2 pav.) matosi, kad skendinčių medžiagų kiekis padidėja pavasarį ir vasarą. Esant pavasario polaidžiui ir didesniems krituliams su paviršiniais vandenimis į upę patenka ir netirpios dalelės. Vienos iš jų nusėda ant dugno, kitos yra nunešamos srovės. Matome, kad nagrinėjamu laikotarpiu nuo 1995 iki 2002 skendinčių dalelių kiekis vandenyje nepakito. Tad galima teigti, kad upės tarša skendinčiomis medžiagomis nei didėja, nei mažėja. 6.3. Neries upės vandens temperatūra 1995-2002 metais 6.3 pav. Neries upės vandens temperatūra 1995-2002 metais Vandens temperatūra upėje yra labai svarbus veiksnys. Savaime suprantama, kad ji priklauso nuo metų laiko ir aplinkos temperatūros, tačiau ji įtakoja daugybę procesų ir reakcijų. Nuo temperatūros priklauso reakcijų greitis, vienokių ar kitokių medžiagų susidarymas. Iš grafiko (6.3 pav.) matome, kad temperatūros svyravimas yra daugmaž pastovus, tačiau jei pažvelgtume į vidutinę jos reikšmę pastebėtume, kad vidutinė temperatūra didėja. 2000/07/10 pastebiamas staigus temperatūros pokytis. Nuo 21 Co nukrenta iki 8 Co. Šis pokytis priklauso nuo aplinkos staugaus atšalimo, tačiau vandens temperatūra vis tiek didėja. Nemanau, kad šis procesas vyksta dėl upėje esančios taršos, veikiau tai visuotinio klimato atšilimo pasekmė. 6.4. Aktyvi vandens reakcija (pH) Neries upėje 1995-2002 metais 6.4 pav. Aktyvi vandens reakcija (pH) Neries upėje 1995-2002 metais Aktyvi vandens reakcija arba pH. Šis rodiklis parodo vandenilio jonų molinę koncentraciją vandenyje. Neutrali vandens reakcija yra 7 pH. Nuo šio rodiklio priklauso kiti procesai vandenyje, pavyzdžiui vienų gyvių atsiradimas ir kitų išnykimas. Normali vandens reakcija upėse yra 8-9 pH. Iš grafiko (6.4 pav.) matosi, kad vidutinė pH reikšmė yra būtent tose ribose. Tiriamuoju laikotarpiu i riba nepakito, išliko ta pati. 6.5. Ištirpusio deguonies koncentracija Neries upėje 1995-2002 metais 6.5 pav. Ištirpusio deguonies koncentracija Neries upėje 1995-2002 metais O2- tai vandenyje ištirpęs, vandens augalijai ir gyvūnijai prieinamas deguonis. Kad vandens flora ir fauna normaliai funkcionuotų, ištirpusio deguonies kiekis turi būti ne mažesnis kaip 6 mg/l. Deguonies sumažėjimas rodo, kad skaidosi organinės medžiagos. Neries upėje 1995-2002 metų laikotarpiu vidutinis ištirpusio deguonies kiekis padidėjo, tačiau jis vis vien didesnis nei leistina mažiausia koncentracija. Iš to galima daryti išvadą, kad ištirpusio deguonies kiekis vandenyje yra pakankamas. 6.6. Biocheminis deguonies sunaudojimas Neries upėje 1995-2002 metais Vandenyje ištirpęs deguonis atlieka svarbų vaidmenį, susidarant hidrobiontų egzistavimo normalioms sąlygoms. Ištirpusio vandenyje deguonies koncentracija yra vienas iš pagrindinių hidrochemijos rodiklių. Vandenyje vyksta oksidacijos bei redukcijos procesai : dumbliai fotosintezės metu vartoja anglies dvideginį , išskiria deguonį, žuvys kvėpuoja deguonimi, o išskiria anglies dvideginį. Tekantis vanduo aeruoja ir nuolat pasipildo deguonimi iš atmosferos. Biocheminis deguonies suvartojimas (BDS) – tai ištirpęs vandenyje deguonies kiekis, reikalingas vandenyje esančioms organinėms medžiagoms biochemiškai oksiduoti (mineralizuoti). Šis kiekis nustatomas eksperimentiškai, matuojant ištirpusio deguonies kiekio sumažėjimą 25 laipsnių temperatūros izoliuotame vandens bandinyje per 7 paras. Oksidacijos reakcijos laboratorijose pagreitinamos pridedant mikroorganizmų, paspartinančių procesą. Tais atvejais, kai bandinio BDS didelis, prieš matavimus jis praskiedžiamas grynu vandeniu, kad užtektų ištirpusio deguonies visai organiniai medžiagai suoksiduoti. Neužterštuose paviršiniuose vandenyse BDS apytikriai lygus 2,3 (mg/l) O2. Lyginant su ištirpusiu O2 kiekiu, tai nėra daug. 6.6 pav. Biocheminis deguonies sunaudojimas Neries upėje 1995-2002 metais 2,3 mg/l tai didžiausias leistinas kiekis deguonies, kuris reikalingas vandenyje esančiai organikai suskaidyti. Iš grafiko (6.6 pav.) matome, kad ši norma yra viršijama, todėl galima daryti išvadą, kad vyrauja tarša organinėmis medžiagomis. Matome, kad tarša padidėja pavasario ir vasaros laikotarpiu. Tai gali būti paviršinių vandenų įtaka, kurie ir atneša tą organiką. Jeigu BDS7 4 mg/l, tai toks vanduo gali apsivalyti pats. Šiuo atveju leistina koncentracija gerokai viršijama, tačiu vanduo išsivalo, nes iš grafiko matosi, kad žiemos metu koncentracija neviršija leistinų ribų. Tačiau BDS7 reikšmė didėja tiriamuoju laikotarpiu. Galima teigti, kad Nėries upėjė 1995 – 2002 metias vyrauja organinė tarša. 6.7. ChDSmg/ChDScr Neries upėje 1995-2002 metais 6.7 pav. ChDSMg/ChDSCr Neries upėje 1995-2002 metais Biocheminis deguonies suvartojimas parodo lengvai besiskaidančios organikos kiekį vandenyje, tačiau žinant tik šį rodiklį sunku spręsti apie sunkiau besiskaidančios organikos kiekį vandenyje. Tai gerai parodo santykis cheminio deguonies suvartojimo pagal manganą ir cheminio deguonies suvartojimo pagal chromą. Didžiausia leistina šio santykio vertė yra 0,4. Iš grafiko 6.7 pav. matome, kad ši vertė yra apytiksliai pastovi, tačiau vietomis viršija didžiausią leistiną koncentraciją. Pažvelgus į trendą, matytome, kad ir tarša sunkiai besiskaidančiomis medžiagomis šioje upėje mažėja. 6.8. Amonio azoto koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais 6.8 pav. Amonio azoto koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais NH4- tai amonio azotas, galutinai nesusimineralizavusi azoto forma. Didžiausia leistina koncentracija 0,39 mg/l. Iš grafiko (6.8 pav.) matome, kad ši koncentracija viršija leistiną normą tik dviejose vietose. Galime daryti išvadą, kad tuo metu į upę pateko daug azoto, tikėtina su krituliais. Amonio azoto kiekis vandenyje nekinta. 6.9. Niratų koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais 6.9 pav. Nitratų koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais Didžiausia leistina nitratų koncentracija yra 1.3 mg/l. Iš šio grafiko matosi, kad vidutinė reikšmė yra apie 0,8 mg/l ir galime įžvelgti, kad koncentracija vandenyje truputi didėja. Kaip matome, koncentracijos padidėja žiemos laikotarpiu. Taip yra todėl, kad žiemą azoto poreikis yra mažesnis nei vasarą. Taigi ta azoto dalis, kuri būtų suvartota vasaros laikotarpiu, žiemą lieka nepanaudota. Tačiau nitratų kiekis šioje upėje neviršija leistinų ribų, todėl galima teigti, kad jis žalos gamtai neturi. 6.10. Nitritų koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais 6.10 pav. Nitritų koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais 0,02- tokia yra didžiausia leistina nitritų koncentracija vandenyje. Iš grafiko matyti, kad upėje vidutinis nitratų kiekis neviršija leistinos koncentracijos, išskyrus 1995/03/22. Šiuo laikotarpiu nitratų koncentracija siekia net 0,07 mg/l. Galima teigti, kad šiuo laikotarpiu galėjo būti laikina tarša iš pramonės įmonių ar stambių žemės ūkių. Matome, kad tarša pasireiškia pavasarį, ypač 2002/03/04. Iš to galima daryti išvadą, kad tarša galėjo ateiti su krituliais, drenažo nuotakiu ar paviršiniais vandenimis. Pagal trendą nitratų tarša nežymiai didėja. 6.11. Mineralinio azoto koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais 6.11 pav. Mineralinio azoto koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais Didžiausią upėmis transportuojamą azoto kiekį lemia paviršinis nuotėkis. Didėjant gruntiniam ir mažėjant paviršiniam nuotėkiui, azoto upių vandenyje aptinkama mažiau. Kaip matyti grafike (6.11 pav.), mineralinio azoto didžiausios koncentracijos padidėja vėlai rudenį ir žiemos pradžios laikotarpiu. Šį koncentracijos padidėjimą lemia netvarkingas derliaus nuėmimas ir neefektyvus trąšų naudojimas. Taip pat tam įtakos turi rudens lietūs, kurie padidina paviršinio vandens pritekėjimą į baseiną. 6.12. Bendrojo azoto koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais Bendrasis azotas vandenyje aptinkamas šiose formose: tirpusis neorganinis azotas, nitratai (NO3), nitritai (NO2), amonis (NH4), tirpusis organinis azotas ir organinio azoto dalelės. Azotas – tai vienas iš pagrindinių elementų, sudarančių sąlygas vandens ekosistemų gyvybei. Azoto transformacija vyksta dėl abiotinių ir biotinių procesų. Šie procesai yra labai sudėtingi, be to jie ypač sudaro sąlygas organinei medžiagai irti bei fotosintezei. Pagal azoto ir kitų maisto medžiagų kiekį ir koncentraciją vandenyje sprendžiama apie fitoplanktono gausumą ir jo trofinę būklę. Didžiausią upėmis transportuojamą azoto kiekį lemia paviršinis nuotėkis. Didėjant gruntiniam ir mažėjant paviršiniam nuotėkiui, azoto upių vandenyje aptinkama mažiau. 6.12 pav. Bendrojo azoto koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais Didžiausia leistina koncentracija bendro azoto yra 2 mg/l. Šiame paveiksle matyti, kad tirtu laikotarpiu bendrojo azoto koncentracija viršija didžiausias leistinosios koncentracijos reikšmes. Iš 6.12 paveikslo galime matyti ir tai, kad didžiausi bendrojo azoto kiekiai yra žiemos laikotarpiu, mažiausios reikšmės – vasaros laikotarpiu. Šį aukštą rodiklį žiemos laikotarpiu įtakoja didesnis kritulių kiekis, taip pat esant dideliam paviršiniam nuotėkiui, kai per drenažą azotas patenka į upę. 6.13. Fosfatų koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais 6.13 pav. Fosfatų koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais Didžiausia leistimna koncentracija yra 0,08 mg/l. Kaip matome iš grafiko, ortofosfato didžiausia leistina koncentracija yra viršijama tik 2001/11/12. Tarša pasireiškia žiemos metu. Palyginti su analizuojamu laikotarpiu tarša nėra ilgalaikė, todėl upė pati apsivalo nuo tokių teršalų. Jei pažiūrėtume į vidutinę reikšmę, tai pastebėtume, kad tarša ortofosfatasi didėja, tad vertėtų imtis grieštesnių priemonių taršai mažinti. 6.14. Bendro fosforo koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais 6.14 pav. Ortofosfatų koncentracijos Neries upėje 1995-2002 metais Didžiausia leistina ortofosfatų koncentracija paviršiniuose vandens telkiniuose yra 0,2 mg/l. Kaip matome, nuo 1995 iki 1997 m ortofosfatų koncentracija buvo neaptinkama arba šie tyrimai nebuvo atliekami, nes duomenų nėra. Iš 6.14 paveikslo galima pastebėti, kad fosforo kiekiai daugeliu atvejų neviršija leistinųjų koncentracijų. Vidutinės fosforo koncentracijos yra didėjanti, taigi, fosforo kiekiai Neryje palaipsniui didėja. Tiriant fosforo ciklą nustatyta, kad dėl plaukiojančių dalelių sedimentacijos, Neries upės vagoje ties Buivydžiais, fosforo padidėjo du kartus nuo tiriamo laikotarpio pradžios. 6.15. Kalcio koncentracija Neries upėje 1995-2002 metais 6.15 pav. Kalcio koncentracija Neries upėje 1995-2002 metais Kalcis yra vienas iš pagrindinių jonų esančių vandenyje. Dažniausiai jis į paviršinius vandenis papuola išsiplaudamas iš gruntų, savaime suprantama, kad dalis jo į vandenis papuola su krituliais iš atmosferos. Didžiausia leistina šio jono koncentracija vandenyje yra 180 mg/l. Kalcio kiekis tiriamuoju laikotarpiu svyruoja nuo 32 iki 67 mg/l. Pateiktame 6.15 paveiksle matyti, kad ši koncentracija upėje yra kelis kartus mažesnė, todėl Neries upėje nėra taršos Ca jonu. 6.16. Natrio koncentracija Neries upėje 1995-2002 metais 6.16 pav. Natrio koncentracija Neries upėje 1995-2002 metais Šis teigiamą krūvį turintis jonas į paviršinius vandenis patenka taip pat kaip ir kalcis (Ca), gal būt šiek tiek daugiau jo patenka iš atmosferos. Didžiausia leistina koncentracija šio elemento yra 120 mg/l. Iš 6.16 paveikslo matome, kad ši koncentracija yra bent kelis kartus mažesnė. Trendo linija rodo, kad ši tarša dar mažėja. Galime padaryti išvadą, kad taršos Na katijonu Neries upėje nėra. 6.17. Magnio kiekis vandenyje Magnio prigimtis kaip ir kalcio – uolienų dūlėjimas bei tirpumas. Magnis priklauso pagrindiniams elementams ir jonams. Magnio, kalcio,geležies jonai sudaro bendrajį vandens kietumą. 6.17 pav. Magnio koncentracija Neries upėje 1995-2002 metais Leistina magnio koncentracija vandenyje – 40 mg/l. Kaip matome iš 6.17 paveikslo Neries upėje leistina koncentracija nebuvo viršyta per visą tyrimų laikotarpį, kadangi dinamika nežymi, galime teigti,kad magnio kiekis vandenyje pagausėja esant dideliam kritulių kiekiui 6.18. Kalio koncentracija Neries upėje 1995-2002 metais 6.18 pav.:Kalio koncentracija Neries upėje 1995-2002 metais Kalis (K)- teigiamą krūvį turintis jonas. Kaip matome, Neries upėje vidutinė jo koncentracija nesiekia 2,4 mg/l. Didžiausia leistina koncentracija yra 50 mg/l. Taigi, šio katijono kiekiai vandenyje yra 20 kartų mažesni nei leidžiama, iš to darome išvadą, kad Neries upėje taršos kaliu nėra. 6.19. Hidrokarbonatų koncentracija Neries upėje 1995-2002 metais Hidrokarbonatai (HCO3), kaip matome iš formulės, yra vandenilio anijono anglies ir deguonies junginys. Nuo hidrokarbonatų kiekių vandenyje priklauso vandens kietumas. Į vandenį šis elementas patenka išsiplovęs iš grunto. Galima sakyti, kad šio elemento kiekis vandenyje priklauso nuo pH. Kai pH yra

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!