Firmos pusiausvyra tobulos konkurencijos rinkoje

 4 tema. FIRMOS PUSIAUSVYRA TOBULOS KONKURENCIJOS RINKOJE Tobulos konkurencijos rinkos funkcionavimo sąlygos Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis, jos nėra realybėje. Tobula rinka neturėtų būti laikoma valstybės ekonomikos plėtojimo tikslu. Tobulos konkurencijos rinkos modelis yra universalus, todėl jis priimtinas tirti ekonominę realybę, modeliuoti ją, formuluoti universalius rinkos funkcionavimo principus ir dėsningumus. Tobulos konkurencijos modelį, kaip savireguliacijos dėsniais pagrįstą ekonomiką, pradėjo kurti A.Smith’as. Vėliau šį modelį tobulino J.St.mill’is, A.Marshall’as, J.M.Keynes ir kt. ekonomistai-teoretikai. Pagal konkurencijos požymius galima apibrėžti šias tobulos konkurencijos rinkos funkcionavimo sąlygas: 1. Produkto standartiškumas (identiškumas, tapatumas, homogeniškumas). Tai reiškia, kad rinkoje yra labai daug produktų, pagamintų ir siūlomų daugelio gamintojų. Tačiau visi produktai yra identiški, nesiskiria savo kokybinėmis charakteristikomis. Vartotojui jie niekuo nesiskiria ir todėl jis neteikia pranašumo atskiriems tos pačios paskirties produktams. Vartotojui nėra svarbu pas kurį gamintoją pirkti. 2. Pakankamai didelis rinkos dalyvių (gamintojų, vartotojų; pardavėjų, pirkėjų) skaičius. Dėl didelio rinkos dalyvių skaičiaus nei vienas iš jų negali pirkti ar parduoti didelį produktų kiekį. Jie, pirkdami ar parduodami tik nedidelį rinkoje esančių produktų kiekį, negali paveikti rinkos sąlygų (pirmiausiai, kainos). Pavieniai rinkos dalyviai yra pasyvūs kainos atžvilgiu. Jei vienas kuris pardavėjas padidins siūlomų produktų kainą, pirkėjai jų nepirks. Toks pardavėjas patirs nuostolius. Jeigu pardavėjas sumažins kainą, tai jis irgi turės nuostolių. Todėl gamintojai nesuinteresuoti keisti kainą. Jie priima rinkos kainą. Firma gali parduoti bet kokį pagamintų produktų kiekį, nekeisdama jų kainų. Firma gali didinti pardavimų apimtį, gamindama produktus pigiau. Tobulos konkurencijos rinkoje firmos priverstos ieškoti pigesnių gamybos būdų. 3. Neribotas išteklių mobilumas. Nėra įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos barjerų: firmos gali laisvai keisti veiklos profilį, nutraukdamos vieno produkto gamybą ir pradėdamos kito produkto gamybą. Jeigu tam tikro produkto kaina didėja, tai niekas negali sutrukdyti firmai turimus išteklius panaudoti šio produkto gamyboje, nutraukus kito produkto gamybą. Tobulos konkurencijos rinka negali būti monopolizuota ar monopsonizuota. 4. Tobulas informuotumas. Visi rinkos dalyviai turi išsamią informaciją apie produktų paklausą ir pasiūlą, kainas. Ši informacija ir užtikrina tai, kad tos pačios kokybės produktai turi vienodą kainą nepriklausomai nuo to, kas juos parduoda ir kas juos perka. Gali atrodyti, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nei galimybių, nei stimulų konkuruoti. Ši išvada. nepaisant jos paradoksalumo, yra teisinga. Jeigu pardavėjas negali veikti pardavimo sąlygų (pvz., kainos), o privalo joms paklusti, tai jis savo elgsena negali pažeisti kitų rinkos dalyvių interesų. Rinkos dalyvių interesai nesikerta, nes kiekvienas gali parduoti tiek savo produktų, kiek jam apsimoka prie esamos kainos. Firmos ir šakos paklausa tobulos konkurencijos rinkoje Bendras rinkoje veikiančių firmų elgsenos bruožas yra peno siekimas. Tuo tikslu jos plečia savo veiklą. Kiekviena firma turi priimti 2 sprendimus: • kiek gaminti (Q)?; • už kiek parduoti (P)? Kainos formuojasi konkretaus produkto rinkoje. Pardavėjo požiūriu rinka – tai pirkėjų, perkančių jo parduodamą produktą, visuma. Todėl pardavėjui (gamintojui) svarbu žinoti produktų paklausą. Pirkėjo požiūriu rinka – tai visuma gamintojų, apjungtų į ūkio šakas pagal gaminamos produkcijos paskirtį arba gamybos technologiją. Kainas, gamybos apimtis ir potencialias pajamas (pelną) firma gali skaičiuoti, žinodama individualią savo gaminamų produktų paklausos kreivę (d). Tačiau firmos paklausos kreivė priklauso ir nuo kitų tos pačios šakos firmų elgsenos, jų reakcijos į kainų pasikeitimus. Firma, norėdama padidinti realizavimo apimtį, gali sumažinti savo produktų kainą. Tačiau, ar kitos firmos paseks jos pavyzdžiu, to firma negali žinoti ir juo labiau kontroliuoti kitų firmų elgsenos. Todėl firma stebi ūkio šakos arba tam tikro produkto rinkos paklauso (D) kitimus ir jų ryšį su firmos paklausos kreive. Šio ryšio pobūdis priklauso nuo rinkos tipo. Tobulos konkurencijos rinkoje atskira firma negali pakeisti kainos, t.y. nėra kainos pokyčio. Taigi firmos gamybos apimties neveikia rinkos kainos. Rinkos kainas formuoja visų tam tikros šakos firmų bendra pasiūla ir visų vartotojų bendra paklausa. Jų santykis ir kitimas nulemia firmos parduodamų produktų kainą. Firmos ir šakos paklausa tobulos konkurencijos rinkoje Tobulosios konkurencijos rinkoje kiekviena firma (jų rinkoje yra labai daug) gamina tik nedidelę rinkos (šakos) produktų kiekio dalį, todėl neturi įtakos bendrai šakos pasiūlai, kartu ir produkto rinkos kainai. Individuali firma produkto vieneto kainą tobulosios konkurencijos rinkoje priima tokią, kokia susiklostė rinkoje (šakoje), veikiant pasiūlos ir paklausos mechanizmui, kaip parodyta paveiksle. Visos firmos, veikdamos kartu ir tuo pačiu metu, gali pakeisti bendrąją rinkos pasiūlą, kartu ir rinkos kainą: ją padidinti, jei bendroji rinkos pasiūla sumažėja, ar sumažinti, jei bendroji rinkos pasiūla padidėja. Pasikeitus šakos kainai, keičiasi ir firmos produkto kaina. Tačiau viena firma neturi galios keisti kainą. Dėl minėtųjų priežasčių konkuruojančiosios firmos produktų paklausa d yra absoliučiai elastinga, kaip parodyta žemiau pateiktame paveiksle. Firmos pajamos tobulos konkurencijos rinkoje Konkuruojančios firmos pajamos yra įvairių formų. Bendrosios pajamos (BPaj) (TR - total revenue) – tai pajamos, gautos už visą parduotų produktų kiekį: čia: - produkto vieneto kaina; - parduotas produktų kiekis. Vidutinės pajamos (VPaj) (AR - average revenue) - tai pajamos, gautos už vieną produkto vienetą: Ribinės pajamos (RPaj) (MR - marginal revenue) - tai bendrųjų pajamų padidėjimas, gautas pardavus papildomą produkto vienetą: Tobulos konkurencijos rinkoje firmos vidutinių ir ribinių pajamų kreivės sutampa su firmos paklausos kreive. Tai horizontali tiesė, kurios aukštis kiekviename taške yra lygus produkto rinkos kainai. Minėtosios pajamos grafiškai pavaizduotos žemiau nubrėžtame paveiksle. Pelno maksimizavimas tobulos konkurencijos rinkoje Tarkime, firma naudoja du gamybos veiksnius – darbą ir kapitalą. Trumpuoju laikotarpiu firmos kapitalo apimtis nesikeičia (pvz., staklių skaičius yra pastovus). Firma, norėdama gauti maksimalų pelną, pasirinks optimalią gamybos apimtį ir pakeis tik naudojamo darbo kiekį. Priminsime, kad bendrasis firmos pelnas susideda iš normaliojo ir ekonominio pelno. Normalusis pelnas yra sudedamoji bendrųjų kaštų dalis. Ekonominis pelnas (EPel) yra skirtumas tarp bendrųjų firmos pajamų ir bendrųjų (ekonominių) kaštų. Bendrasis pelnas Be bendrojo pelno sąvokos, vartojamos vidutinio ir ribinio pelno sąvokos. Vidutinis pelnas yra toks pelnas, kuris gaunamas už vieną produkto vienetą: čia: VPel - vidutinis pelnas; BPel - pelnas; - produkcijos apimtis. Ribinis pelnas – tai pelnas, gautas pardavus papildomą produkto vienetą: . Pelno maksimizavimą konkuruojančioje firmoje galima parodyti dviem būdais. Pelno maksimizavimo sąlygos pagal bendruosius dydžius: BPel = BPaj - BK 1. KAI BPaj > BK, BPel > 0 (+), TADA GAMYBA PELNINGA. Kai Q2 > Q > Q1, firma gauna pelną. 2. KAI BPaj = BK, BPel = 0, TADA PASIEKTAS GAMYBOS LŪŽIO TAŠKAS. Esant gamybos apimčiai Q1 ar Q2, BK = BPaj. Tai reiškia, jog firma negauna pelno ir neturi nuostolių. 3. KAI BPaj Q2, gamybos apimtis yra nuostolinga 4. OPTIMALI GAMYBOS APIMTIS BUS TADA, KAI SKIRTUMAS (BPaj - BK) BUS MAKSIMALUS. Optimalios gamybos apimties taške (BPaj) ir (BK) kreivių liestinės yra lygiagrečios (jų statmenumai yra vienodi), o (BPel) kreivės liestinė yra lygiagreti abscisų ašiai (jos statmenumas lygus 0). Pelno maksimizavimo sąlygos pagal ribinius dydžius: RPel = RPaj - RK 1. KAI RPaj >RK, RPel >0 (+), TUOMET BPel DIDĖJA, KAI Q DIDĖJA. Gamybos apimtį reikia didinti, nes kiekvienas papildomai parduotas produktas (ribinis produktas) padidins BPaj didesne suma, negu padidės BK, susiję su to ribinio produkto gamyba (t.y. negu RK padidins BK). 3. KAI RPaj = RK, RPel = 0, TUOMET BPel YRA MAKSIMALUS. Kai didėjantys RK susilygina su RPaj, būtina sustabdyti gamybos apimties augimą. Priežastis: kiekvienas papildomai parduotas produktas duoda RPaj, kurios padidina BPaj tokiu pat dydžiu, kaip ir RK padidina BK. Tai reiškia, kad skirtumas tarp BPaj ir BK nedidėja. Tas skirtumas yra BPel. Taigi didinant gamybos apimtį, pelnas nemaksimizuojamas. Tai neatitinka firmos tikslo. 3. KAI RPaj P , GAMYBOS APIMTIS YRA NUOSTOLINGA. (VBK) kreivės padėtis (RK) kreivės bei (D) tiesės atžvilgiu parodo firmos galimybes gauti ekonominį pelną, keičiant (Q). Pavyzdys. Firmos pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu pagal lyginamąjį ribinių pajamų ir ribinių kaštų modelį. Pelno maksimizavimo taisyklė 1 paveiksle parodytas pelno maksimizavimo modelis, kuriame panaudotos vidutinių ir ribinių dydžių kreivės. Tuo tikslu nubrėžtos vidutinių kintamųjų kaštų (VKK arba AVC), vidutinių bendrųjų kaštų (VBK arba ATC), ribinių kaštų (RK arba MC), ribinių pajamų (RPaj arba MR) kreivės. Gaminant ir produktų kiekį, vidutiniai bendrieji kaštai yra lygūs vidutinėms pajamoms (VBK=VPaj arba ATC=AR), todėl firma negauna ekonominio pelno, jis lygus nuliui. Ekonominis pelnas didžiausias, kai firma gamina produktų kiekį . Tuomet ribinių kaštų kreivė kertasi su ribinių pajamų tiese taške E, kuriame (RPaj=RK arba MR=MC). Skirtumas tarp vidutinių pajamų (AR) ir vidutinių bendrųjų kaštų (ATC) rodo vidutinį ekonominį pelną VBPel, t.y. ekonominį pelną, tenkantį vienam pagaminto produkto vienetui. 1 paveiksle atstumas EB rodo vidutinį ekonominį pelną, gautą pagaminus produktų: . Čia yra vidutiniai bendrieji kaštai, kai gamybos apimtis . Visas firmoje gautas pelnas lygus vidutinio ekonominio pelno ir gamybos apimties sandaugai. Didžiausią ekonominį pelną, gautą pagaminus produktų, rodo paveiksle stačiakampio EBCP plotas. Viena šio stačiakampio kraštinė – EB rodo vidutinį ekonominį pelną, o kita - gamybos apimtį . Ekonominį pelną, kurį atitinka stačiakampio plotas, galima rasti ir kitu būdu. Pagal apibrėžimą ekonominis pelnas (arba bendrasis pelnas) lygus bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumui. Bendrąsias pajamas, kai gamybos apimtis , rodo stačiakampio plotas, o bendruosius kaštus - plotas. Šių plotų skirtumas ir yra plotas . Kai gamybos apimtis atitinka minimalų ATC kreivės tašką M, firma gauna didžiausią vidutinį ekonominį pelną, kurį rodo atstumas MN, tačiau bendrasis ekonominis pelnas nėra didžiausias. 1 pav. Konkuruojančios firmos pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu pagal ribinių pajamų ir ribinių kaštų modelį Pasirenkant neoptimalią gamybos apimtį , kuri yra mažesnė už optimalią gamybos apimtį (ar , kuri yra didesnė už optimalią gamybos apimtį), firma patiria ekonominio pelno nuostolių, kuriuos rodo užbrūkšniuotas plotas EMN (kai gamybos apimtis , pelno nuostolius rodo užbrūkšniuotas plotas EKL). Juos riboja ribinių pajamų ir ribinių kaštų kreivės bei neoptimali gamybos apimtis. Kai firma pasirenka optimalią gamybos apimtį , pelno nuostoliai lygūs nuliui, nes visi pelno nuostolius ribojantys dydžiai susikerta viename taške E. Įrodysime, kad iš tikrųjų pelnas yra maksimalus, kai (RPaj=RK arba MR=MC). Tarkime, gamybos apimtis yra ne , o mažesnė, pavyzdžiui, vienu vienetu. Tuomet, kaip matome 1 paveiksle, ribiniai kaštai mažesni negu ribinės pajamos. Padidinus gamybą vienu produkto vienetu, pajamos padidės daugiau negu išlaidos, todėl pelnas taip pat padidės. Imant taškus kairėje, pelnas, augant gamybos apimčiai iki , didės. Analogiškai, jei bus gaminama produkcijos apimtis, didesnė už , tai (RK>RPaj arba MC>MR). Sumažinus gamybą vienu vienetu (t.y. artėjant prie iš dešinės), išlaidos sumažės daugiau negu pajamos, todėl pelnas padidės. Tai tęsis tol, kol MC>MR. Matome, kad pelnas didėja artėjant prie taško iš dešinės ir iš kairės, todėl pelnas yra didžiausias taške, kai MR=MC. Kreivė MC gali kirsti tiesę MR ne vieną, bet kelis kartus. Tai parodyta 1 paveiksle, kur MR=MC, kai gamybos apimtis ir . Gaminančios firmos ekonominio pelno nuostoliai yra didžiausi. Todėl pelno maksimumo taškas yra E, kai kreivė MC kyla aukštyn iš kairės į dešinę. Siekdama maksimizuoti pelną, firma turi pasirinkti tokią gamybos apimtį, kuriai esant tenkinama sąlyga RPaj=RK arba MR=MC. Tai pelno maksimizavimo (profit maximization) taisyklė. Ji tinka ne tik tobulos, bet ir netobulos konkurencijos rinkoms. Tobulos konkurencijos rinkoje produkto kaina lygi ribinėms pajamoms (P=RPaj arba P=MR), todėl pelno maksimizavimo taisyklės lygybę MR=MC konkurencinėje rinkoje galima pakeisti lygybe (P=RK arba P=MC). Tai atskiras pelno maksimizavimo taisyklės atvejis, tinkantis tik konkurencinei rinkai. Firmos veiklos sustabdymo taškas Išvada, kad BPel yra maksimalus, kai RPaj=RK teisinga, jeigu firma apskritai ką nors gamina. Kartais pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu konkuruojančiai firmai reiškia nuostolių minimizavimą. Pasitaiko atvejų, kad firmai naudingiau nutraukti gamybą ir prisiimti nuostolius, lygius jos pastoviems kaštams. Firma maksimizuodama pelną, turi išanalizuoti kainos linijos (arba VPaj) padėtį VKK kreivės atžvilgiu. Kainos linija gali būti virš VKK minimumo taško arba žemiau jo. Galimi atvejai: 1. Jeigu kainos linija P1 yra aukščiau VBK kreivės minimumo taško, tai firma padengia pastovius bei kintamus kaštus ir gauna ekonominį pelną (EPel>0). 2. Jeigu kainos linija P2 yra VBK kreivės minimumo taške, tai firma padengia pastovius ir kintamus kaštus. Jos veikla yra nenuostolinga – firma gauna normalųjį pelną. Ekonominis pelnas yra lygus 0. (EPel=0). 3. Jeigu kainos linija P3 yra žemiau VBK kreivės minimumo taško ir aukščiau VKK minimumo taško, tai firma padengia tik kintamuosius kaštus. Tęsiant gamybą firmos nuostoliai bus mažesni už esamus pastovius kaštus (firma turi pastovius kaštus net ir tada, kai nieko negamina). (EPel), firma pasiekia pusiausvyrą taške e. Ji maksimizuoja ekonominį pelną, kai gamybos apimtis . Nustatyti pusiausvyros taškai b, c, d, e, atitinkantys gamybos apimtis , , , , priklauso konkuruojančiosios firmos pasiūlos kreivei. Taške a produktai negaminami, nes kaina yra mažesnė negu vidutinių kintamųjų kaštų minimumas. Konkuruojančiosios firmos trumpojo laikotarpio pasiūlos kreivė (short - run supply curve) – tai ribinių kaštų kreivės dalis, kuri yra virš vidutinių kintamųjų kaštų minimumo ir kyla aukštyn iš kairės į dešinę. 1 pav. Konkuruojančiosios firmos trumpojo laikotarpio pasiūlos kreivė Konkuruojančiosios firmos produktų pasiūlos kreivė trumpuoju laikotarpiu pasižymi tipinių pasiūlos kreivių savybe – kainoms kylant, o kitiems veiksniams nesikeičiant, siūlomų produktų kiekis didėja. Firmos ilgojo laikotarpio pasiūlos kreivė Pelno maksimizavimo taisyklė galioja trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu. Antruoju atveju firmos visi kaštai yra kintami, todėl LRATC = LRAVC. Pagal apibrėžimą kreivė LRMC yra firmos pasiūlos kreivė, kol LRMC yra virš LRATC minimumo ir LRMC kyla aukštyn iš kairės į dešinę. Atskirai panagrinėsime du ilgojo laikotarpio pasiūlos kreivės atvejus: 1) kai firmos kaštai yra pastovūs; 2) kai firmos kaštai yra didėjantys. 1. Kai firmos vidutiniai kaštai yra pastovūs, LRATC=LRMC. Kol produkto kaina P=LRATC, firmai pelno atžvilgiu tas pats, kiek ji produktų pateiks rinkai. Jei kaina būtų didesnė negu LRATC, firma būtų suinteresuota gaminti kuo daugiau, nes didėjant kiekiui didėtų pelnas. Jei kaina mažesnė negu LRATC, firma negamins, kad išvengtų nuostolių. Vadinasi, kai vidutiniai kaštai pastovūs ir produkto kaina PLRATC=LRMC, firmos pasiūlos kreivė yra absoliučiai elastinga, kaip parodyta 2 paveiksle. 2 pav. Firmos ilgojo laikotarpio pasiūlos kreivė, kai vidutiniai kaštai pastovūs 2. Kai firmos vidutiniai kaštai yra didėjantys, kreivė LRMC yra firmos pasiūlos kreivė, nes ji esti virš LRATC minimumo ir kyla aukštyn iš kairės į dešinę. Tai išplaukia iš firmos pasiūlos kreivės apibrėžimo. Ši situacija pavaizduota 3 paveiksle. 3 pav. Firmos ilgojo laikotarpio pasiūlos kreivė, kai vidutiniai kaštai didėjantys Firmos ilgojo laikotarpio pasiūlos kreivė yra elastingesnė, negu trumpojo. Taip yra todėl, kad padidėjus produktų kainoms gamybos apimtis sparčiau didės firmoje, kuri sugebės keisti visus reikiamus gamybos veiksnius. Tai įmanoma tik per ilgą laiką, nes trumpuoju laikotarpiu firma negali keisti visų gamybos veiksnių. Firmos pelno maksimizavimas ilguoju laikotarpiu Pusiausvyros kaina rinkoje yra kaina, kuri leidžia subalansuoti rinkos paklausos ir pasiūlos kiekius. Šią taisyklę galima pritaikyti nustatant šakos pusiausvyros kainą tobulos konkurencijos rinkoje. Bendrąją šakos pasiūlos apimtį rasime sudėję atskirų konkuruojančiųjų firmų pasiūlos kreives. Tarkime, šakoje yra 100 konkuruojančių firmų. Kiekvienos iš jų bendrieji, vidutiniai ir ribiniai kaštai vienodi. 4 (a) paveiksle parodyta pusiausvyra konkuruojančiojoje firmoje, o (b) dalyje - pusiausvyra konkuruojančiojoje šakoje trumpuoju laikotarpiu. Susumavus šimtą vienodų individualiųjų firmų pasiūlos kreivių S=MC, kurių viena pavaizduota 4 (a) paveiksle, gaunama bendra šakos pasiūlos kreivė , parodyta 4 (b) paveiksle. a) pusiausvyra konkuruojančiojoje b) pusiausvyra konkuruojančiojoje firmoje trumpuoju laikotarpiu šakoje trumpuoju laikotarpiu 4 pav. Firmos ir šakos pasiūlos kreivės Šakos paklausos kreivė D atspindi šakos produktų vartotojų paklausą. Šakos pusiausvyros kaina yra . Firma priima šakos pusiausvyros kainą kaip duotą dydį, todėl firmos paklausos kreivė d yra absoliučiai elastinga ir lygi šakos pusiausvyros kainai trumpuoju laikotarpiu. Antra vertus, pusiausvyros kaina yra visų 100 firmų gamybos apimties rezultatas. Firmos ribinių pajamų MR ir vidutinių pajamų kreivės sutampa su jos paklausos tiese d. Kai tipinės firmos gamybos apimtis yra , ji gauna didžiausią ekonominį pelną, kurį 4 paveiksle rodo užbrūkšniuotas plotas. Firma yra pasiekusi pusiausvyrą trumpuoju laikotarpiu, nes pakeitusi gamybos apimtį ji negautų daugiau pelno. 4 (b) paveiksle pavaizduota pusiausvyra šakoje, kai šakos paklausos kreivė D, pusiausvyros gamybos apimtis trumpuoju laikotarpiu yra 100, o pusiausvyros kaina . Tuomet nėra paskatų keisti šakos gamybos apimtį ar pusiausvyros kainą. 4 paveiksle pavaizduotoji pusiausvyra trunka tol, kol nėra pasikeitę firmų kaštai ir nesikeičia šakos paklausos apimtis. Trumpuoju laikotarpiu kiekvienos firmos turimas kapitalo kiekis nesikeičia, o firmų skaičius šakoje pastovus. Ilguoju laikotarpiu visi gamybos veiksniai firmoje gali keistis, o firmų skaičius šakoje nėra pastovus. Tobulos konkurencijos rinkoje firmos gali laisvai (t.y. be trukdymų) įeiti į šaką ir išeiti iš jos. Dabar aiškinsimės pelno maksimizavimą ilguoju laikotarpiu. Norėdami palengvinti analizę, tarkime, kad: 1. Ilgalaikė pusiausvyra pasiekiama vykstant prisiderinimo procesui, tai yra firmoms įeinant į šaką arba išeinant iš jos. 2. Šaką sudarančių firmų kaštų kreivės yra vienodos. Tai leidžia nagrinėti vieną tipiškąją firmą, nes kitose šakos firmose vyksta analogiški procesai. 3. Nagrinėjama pastoviųjų išlaidų šaka. Tai reiškia, kad firmų įėjimas į šaką ar išėjimas iš jos neturi įtakos gamybos veiksnių kainoms, kartu ir kiekvienos firmos vidutinių ir ribinių kaštų kreivių padėčiai ilguoju laikotarpiu. Tokia situacija galima, kai šakos gamybos veiksnių paklausa yra nežymi, palyginti su visa gamybos veiksnių paklausa. Realiame gyvenime, didėjant firmų skaičiui šakoje, vidutinių kaštų kreivės dažniausiai kils aukštyn, nes didėjanti gamybos veiksnių paklausa didins jų kainą, kartu ir firmos kaštus, tenkančius produkto vienetui. Mažėjant firmų skaičiui šakoje, vidutinių kaštų kreivės leisis žemyn. Analizės išeities taškas yra situacija, kai tipiškoji šakos firma ir šaka tobulosios konkurencijos rinkoje yra pasiekusi ilgalaikę pusiausvyrą. Tai pavaizduota 5 paveiksle. 5 pav. Laikinas pelnas ir ilgalaikės pusiausvyros atkūrimas tipiškojoje konkuruojančiojoje firmoje ir šakoje Ilgalaikė konkurencinė pusiausvyra firmoje ir šakoje būna tuomet, kai tenkinamos trys sąlygos: 1. Visos šakos firmos maksimizuoja pelną ilguoju laikotarpiu ir ekonominis pelnas lygus nuliui. 5 (a) paveiksle pavaizduota situacija, kai firma maksimizuoja pelną gamindama produktų kiekį , nes tik tuomet . Firmos ekonominis pelnas lygus nuliui, nes lygi vidutinių bendrųjų kaštų LRATC minimumui. 2. Nėra jokių stimulų naujoms firmoms įeiti į šaką ar išeiti iš jos, nes ekonominis pelnas lygus nuliui. 3. Produkto kainą nulemia bendroji šakos pasiūla ir bendroji šakos paklausa . Tarkime, ilgalaikę pusiausvyrą sutrikdo netikėtai padidėjusi vartotojų paklausa, ką rodo kreivės poslinkis nuo iki . Paklausos padidėjimas padidina rinkos kainą iki (>). Kadangi > (kai ), firmos gauna ekonominį pelną, kuris skatina naujų firmų įėjimą į šaką. Daugėjant firmų šakoje, didėja šakos pasiūla, kartu mažėja rinkos kaina. Firmų įėjimas į šaką tęsiasi tol, kol šakos pasiūlos kreivė pasislenka į padėtį , o rinkos kaina sumažėja iki pradinio lygio . Firmų ekonominis pelnas dėl konkurencijos išnyko ir vėl įsigali ilgalaikė pusiausvyra. Dabar kiekviena firma, kaip ir anksčiau, gamina produktų kiekį , tačiau šakos gamybos apimtis didesnė negu pradinėje pusiausvyroje ir lygi 110, nes dabar šakoje padaugėjo firmų nuo 100 iki 110. Panagrinėkime priešingą situaciją. Tarkime, vėl esame pradinėje ilgalaikės pusiausvyros padėtyje, kaip parodyta 6 paveiksle. Pusiausvyrą sutrikdo netikėtai sumažėjusi paklausa. Tai atspindi kreivės poslinkis žemyn į padėtį . Tuomet kaina nukrinta iki , kuri mažesnė negu LRATC minimumas. Firmos patiria nuostolių, todėl išeina iš šios šakos į kitas šakas. Firmoms paliekant šaką, jos pasiūla mažėja. Firmų išėjimas tęsiasi tol, kol kreivė pasislenka į padėtį , o kaina grįžta į pradinį lygį . Firmų nuostoliai išnyksta, ilgalaikė pusiausvyra atkurta. Tačiau dabar šakoje dešimčia firmų mažiau, todėl šakos gamybos apimtis 90. 6 pav. Laikini nuostoliai ir ilgalaikės pusiausvyros atkūrimas tipiškojoje konkuruojančiojoje firmoje ir šakoje Išnagrinėtieji prisiderinimo atvejai parodė, kad, kai ilgalaikis prisiderinimas baigtas ir atkurta ilgalaikė pusiausvyra, produkto kaina per ilgą laiką sutampa su firmos vidutinių bendrųjų kaštų minimumu. Firma ekonominio pelno negauna. IŠVADA: Ilgo laikotarpio pusiausvyra tobulos konkurencijos rinkoje yra pasiekiama tada, kai tenkinama ši lygybė: P = Rpaj = RK = VBKmin. Šių kreivių (tiesės) susikirtimo taške firma negauna ekonominio pelno. Firma gauna tik normalųjį pelną. Pusiausvyra laikosi tol, kol nepakinta šakos pasiūla arba paklausa. Kai rinkos kaina nukrenta žemiau VBK kreivės, gamyba tampa nuostolinga, todėl dalis firmų pasitraukia iš šakos, pasiūla sumažėja, kaina padidėja. Šis procesas tęsiasi tol, kol pasiekiama ilgojo laikotarpio pusiausvyros sąlyga. Firmos gauna normalųjį pelną ir nebėra suinteresuotos palikti šakos. Naujos firmos nesuinteresuotos skverbtis į šaką, nes nėra ekonominio pelno. Efektyvumo problema tobulos konkurencijos rinkoje Vartotojo ir gamintojo elgsenos tobulos konkurencijos rinkoje teorijos paaiškina jų veiklos efektyvumo kriterijus. Vartotojo elgsenos teorija teigia, kad vartotojas maksimizuoja savo naudą, kai jo perkamų produktų ribinis naudingumas yra lygus tų produktų kainai: RN = P. Vartotojas gali pasiekti šią pusiausvyrą priimdamas sprendimą, kokį produktų kiekį pirkti. Vartotojo gaunamą RN vaizduoja ištisinės paklausos kreivės dalis iki taško E. Vartotojo mokama kaina sudaro jo kaštus. 7 pav. Vartotojo efektyvumas tobulos konkurencijos rinkoje Vartotojas, siekdamas maksimalaus BN (maksimalaus savo poreikių patenkinimo), didina perkamų produktų kiekį tol, kol RK yra mažesni už RN (žr. 7 pav.) Vartotojo efektyvumas tobulos konkurencijos rinkoje yra maksimalus, kai: RN = P arba RN = RK. Tuo tarpu gamintojo elgsenos teorija tvirtina, kad gamintojo BPel (arba gamintojo BN) gali būti maksimalus, kai pasirenkama gamybos apimtis, kuriai esant gamintojo RN (t.y. parduodamo produkto kaina) yra lygus RK tam produktui pagaminti (žr. 8 pav.). Gamintojo efektyvumas tobulos konkurencijos rinkoje yra maksimalus, kai: RK = P arba RN = RK. 8 pav. Gamintojo efektyvumas tobulos konkurencijos rinkoje Dabar tikslinga įvertinti tobulos konkurencijos modelio veikimą visuomenės interesų požiūriu. Tam būtina palyginti visuomenės gaunamą naudą su jos kaštais. Visuomenine produkto nauda laikoma to produkto nauda individualiems vartotojams. Visuomenine produkto ribine nauda (RNV) laikoma to produkto ribine nauda individualiems vartotojams, išreikšta paklausos kreivės aukščiu. Visuomenės kaštais produktui gaminti galima laikyti individualių gamintojų kaštus. Ribiniai visuomenės kaštai (RKV) sutampa su ribiniais individualių produkto gamintojų kaštais. Alokacinis (išteklių paskirstymo) efektyvumas: 9 pav. Alokacinis efektyvumas tobulos konkurencijos rinkoje Jeigu RK = RKV ir RN = RNV, tai galima teigti, kad ir visuomenės mastu tokia gamybos apimtis užtikrina efektyvumą, kuriam esant ribinė visuomenės nauda yra lygi ribiniams visuomenės kaštams: jei RN = P ir RK = P, tai RN = RK. Jeigu kiekvieno produkto gamybos apimtis tenkina lygybę RN = RK, tai visuomenėje ištekliai yra paskirstyti geriausiai. Tai didžiausiai galimas išteklių paskirstymo arba alokacinis efektyvumas. Tobulos konkurencijos rinkoje ištekliai yra mobilūs. Jų judėjimą lemia kainų pokyčiai. Kainų kitimas fiksuoja alokacinį neefektyvumą ir todėl ištekliai nukreipiami iš tos šakos, kurioje jų yra per daug (RK> RN), į tą šaką, kurioje išteklių trūksta (RKQE, tada RK>RN. Tai reiškia, kad dalis kaštų nėra pagrįsti: dalį išteklių galima būtų panaudoti kitų produktų gamybai, o tuo pačiu pagerinti šių produktų vartotojų padėtį. Dėl tokio išteklių perskirstymo nenukentėtų nė vienas vartotojas. Jeigu gaminama Q2

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!