Tomas Akvinietis ir jo politinė samprata

 Tomas Akvinietis ir jo politinė samprata Tomas Akvinietis gimė apie 1224 – 1225m., kovo 7d. netoli Akvino esančioje Rokasekoje, Neapolio hercogystėje. Jis – viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo pradininkas ir krikščionių šventasis. Itin nusipelnė sujungdamas Aristotelio tradiciją su Augustino mokymu. Dešimt Tomo Akviniečio mokymo tezių katalikų bažnyčia pasmerkė praėjus trims metams po jo mirties. Tačiau 1323 m. popiežius Jonas XXII jį paskelbė šventuoju, netrukus jam suteiktas „Angeliškojo daktaro“, o vėliau ir „Bažnyčios daktaro“ titulai. 1567 m. popiežius Pijus V paskelbė jį katalikų bažnyčios mokytoju. 1879 m. popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Aeterni Patris“ jo mokymas paskelbtas kaip vienintelė teisinga katalikybės filosofija. Vėliau ją įvardino „amžinąja filosofija“ (philosophia perennis). Tomas Akvinietis valstybės pradžią įžvelgė visuomeninėje žmogaus prigimtyje ir atskiro individo silpnume. Tai „žmonių susivienijimas bendrai veiklai“. Valstybės pagrindas yra valdžia. Ji reikalinga tam, kad nukreiptų į galutinį Dievo skirtą tikslą. Valdžia valdo per įstatymus, kuriuos Šv. Tomas vadina žmonių įstatymais, taip pabrėždamas, jog kilę iš prigimties ir nėra duoti Dievo. Tik jie turi būti grindžiami prigimtinių įstatymu, atspindinčiu amžinąjį įstatymą. Tik tai tenkinantys įstatymai yra privalomi. Tokiu būdu šv. Tomas deklaruoja žmogaus laisvę ir atmeta totalitarizmą. Traktate „Apie valdovų valdžią“ Šv. Tomas tvirtai palaiko monarchija, tačiau „Teologijos sumoje“ pasisako už mišrią monarchijos, aristokratijos bei demokratijos valdymo formą. Iš to galime manyti, kad tobulos valdymo formos nėra, jų vertinimo kriterijus yra bendra gerovė. Anot Šv. Tomo, ji pasiekiama trimis būdais: 1) rūpinantis, kad visa tauta gerai gyventų; 2) palaikant taiką; 3) užtikrinant, kad visiems pakaktų materialių gėrybių. Valdžia turi ginti privačią nuosavybę tiek, kiek tai būtina piliečių dorai palaikyti, o valdovas turi pasižymėti teisingumu ir ypatinga ( karališkąja ) praktine išmintimi. Visa, ką daro valdovas ir ką daro jo pavaldinys, yra pateisinama tik todėl. Kad jis prisideda prie bendrojo gėrio. Jo valdžia, kurią jis gavo iš dievo, jog tinkamai tvarkytų žmonių gyvenimą, yra tarnavimas ar paslaugų teikimas bendruomenei, kurios galva jis yra. Tačiau vieno žmogaus valdžia kitam negali panaikinti laisvos moralinės valdinio veiklos – joks žmogus nėra saistomas paklusnumo visais atžvilgiais ir net vergo siela yra laisva. Akviniečio etinė įstatymo samprata Nuo senų senovės iki pat mūsų laikų diskutuojama dėl tikslios žodžio „įstatymas“ prasmės. Jau Platonas savo kūriniuose „Valstybė“, „Kritonas“ ir „Įstatymai“ nagrinėjo klausimus, kas yra įstatymas ir kaip jis susijęs su teisingumu. Modernioji filosofija, ypač po Kanto, šiuos klausimus priskiria esminiams etikos klausimams, o Akvinietis manė, kad jie yra šalutiniai etikos klausimai: į įstatymą jis žvelgė kaip į principą, padedantį žmonėms pasirinkti etiškai nepriekaištingą elgesio būdą; kaip į „nurodymą“ ir „pamokymą“, kaip pasiekti laimę. Tai galima suprasti išnagrinėjus struktūrinius „Teologijos sumos“ tekstus, nes, išnagrinėjęs įstatymą, Tomas svarsto „malonę“ irgi kaip žmogaus veiklos tvarkymo priemonę, o dar toliau – „nuodėmę“. Ši triada – įstatymas, malonė ir nuodėmė – primena kita triadą: Šventosios dvasios dovanos, palaimos rūšys ir vaisiai. Šventosios dvasios dovanos reikalingos tam, jog savo dorybinga veikla žmonės galėtų pranokti prigimtinio įstatymo proto nustatytas ribas, o įstatymas (dieviškasis / žmogiškasis) būtinas, kad žmogus galėtų išvengti „prigimtinės nuodėmės“ spendžiamų spąstų ir praktinius sprendimus grįstų teisingu tikslų supratimu. Antrojoje antrosios „Teologijos sumos“ dalyje Tomas Akvinietis pabrėžia etinį įstatymų aspektą: įstatymas yra etinės veiklos sandas, nes žmonės yra visuomenės būtybės, iš prigimties linkusios užmegzti ir plėtoti tarpusavio santykius. Taigi galima sakyti, kad įmanoma įstatymą skirstyti pagal jo atitiktį teisingumo apibrėžimo sandui : „Teisingumas – tai nuolatinė ir tvirta nuostata kitam atiduoti tai, kas teisėtai jo“. Paskelbti įstatymai nurodo piliečiams teisingą pilietinės veiklos kryptį, skatina veikti vadovaujantis tomis taisyklėmis taip, kad kiekvienas asmuo taptų „gėriu“ kitiems. Vadinasi įstatymo paskirtis – skatinti veikti. O ir pats įstatymo suskirstymas į amžintąjį, prigimtinį, dieviškąjį, žmogiškąjį bei nuodėmės ragina piliečius veikti pagal Dievo – kūrėjo sukurtos ir valdomos visatos sampratą. Tokią sistema Tomas tiesiogine prasme laikė emanacija iš Dievo proto, reguliuojančia visų kūrinių tarpusavio santykius. Amžinasis įstatymas Tikrasis įstatymas, arba įstatymas iš esmės, yra Dievo valia. Žmonių įstatymai ir gamtos dėsniai tėra vienoks ar kitoks dalyvavimas Dievo įstatyme. Ši pirmoji teisė praktiškai tapati Kūrėjo protui. Tai išminties planas, pagal kurį tvarkoma visa kūrinija. Amžinasis įstatymas, kurio visos apimties ir gelmės nežino niekas, išskyrus Dievą, yra visų kitų įstatymo rūšių šaltinis. Jame sutelkta visa įstatymo esmė. Remdamiesi juo, žmonės gali leisti teisingus įstatymus, jeigu taisyklingai naudojasi Visatos Kūrėjo duotu polinkiu mąstyti vadovaujantis jo įdiegtais veiklos principais. Prigimtinis įstatymas Prigimtis yra tarsi amžinojo įstatymo atspindys sukurtuose daiktuose, kitaip jis vadinamas prigimtiniu įstatymu. Prigimtinį įstatymą Akvinietis apibrėžia kaip „amžinojo įstatymo dalyvavimą protingame kūrinyje“, nes tik protinga būtybė gali įstatymą suprasti ir juo vadovautis. „Gėrio siek, blogio venk!” yra pirmasis šio įstatymo liepimas. Gėrio siekimą galima padalinti į keturis polinkius: saugoti gyvybę, pažinti Dievą, pratęsti giminę ir gyventi bendruomenėje. Vadovaudamasis šiais principais savo gyvenime, žmogus iš prigimties dalyvauja amžinajame įstatyme. Dieviškasis įstatymas Vadovaudamasis tik prigimtiniu protu, žmogus negali siekti amžinosios palaimos, nes jo sprendimai nepatikimi ir riboti. Todėl Dievas davė žmogui dar vieną įstatymo rūšį – dieviškąjį įstatymą. Jis skirstomas į Senąjį ir Naująjį Įstatymą ( kitaip tariant, Testamentą). Senasis įstatymas duotas žydams auklėti, o Naujasis – krikščionims kaip brandiems žmonėms, kurių jau nereikia auklėti, kurie įstatymui paklūsta ne iš baimės, bet iš meilės. Tomas šia teise laikė Apreiškimą. Nuodėmės įstatymas Dieviškojo įstatymo skirstymas atspindi mitologinę žmonijos raidos istoriją, kuri prasidėjo pirmaprade nuodėme. Bausdamas už ją, Kūrėjas atėmė iš žmogaus pirmapradį proto teisingumą bei veiksmingumą ir suteikė juslumui galimybę konkuruoti su protu lemiant elgesio pasirinkimą. Todėl žmogus prarado savo pirmapradį orumą. Ši bausmė, kaip atitinkanti dieviškąjį teisingumą, vadinama nuodėmės įstatymu. Jį galima apibūdinti kaip baudžiamąjį amžinojo įstatymo dalyvavimą žmogaus prigimtyje. Žmogiškasis įstatymas Tvarkydamas kai kurias savo veiklos formas, tarpasmeninius santykius, žmogus leidžia savo įstatymus. Jie sudaro atskirą įstatymo rūšį, kuri vadinama žmogiškuoju įstatymu. Akvinietis ją skirstė į ius gentim (tautos teisė) ir ius civile (visumos teisė), ji yra visų žmonių, veikiančių bendrojo gėrio labui, kūrinys. Ją suformuoja įstatymų leidyba arba atsiranda kuriant papročius, arba ji turi visuomenės atstovo, kuriam pavesta rūpintis bendruomene, sankciją. Žmogiškoji teisė yra kilusi iš prigimtinės teisės. Žmonių reguliavimo ir prievartos pateisinimą jis manė slypint prigimtyje: valdžia tik suteikia galią tam, kas iš prigimties teisinga ir protinga. Pavyzdžiui, žmogžudystė yra priešinga prigimčiai, nes ji nesuderinama su ramybe bei tvarka, tačiau prigimtinė teisė nepateikia tikslaus žmogžudystės, kaip skirtingos nuo kitų nužudymo formų, apibrėžimo ir nenumato konkrečios bausmės. Kitaip tariant, veiksmas yra savaime neteisingas, nes jis pažeidžia bendrą elgesio visuomenėje principą; kadangi jis neteisingas, jam reikia užkirsti kelią arba už jį bausti. Taigi, žmogiškasis įstatymas nurodo, kaip asmuo turėtų elgtis, norėdamas prisidėti prie bendruomenės palaikymo, plėtojimo bei doroviško tobulėjimo. Pasitaiko atvejų, kai asmuo nežino, kuriam įstatymui paklusti, tuomet ,anot Akviniečio, jei žmogaus teisė prieštarauja dieviškajai, tai sąžinė reikalauja tokiai teisei nepaklusti; jei žmogiškoji teisė prieštarauja prigimtinei teisei, tada sąžinė leidžia jai nepaklusti. Kadangi žmonių veikla kinta keičiantis jų išsiauklėjimo lygiui, įpročiams ir gyvenimo sąlygoms, turi keistis ir pats įstatymas. Įstatymo paskirtis Suskirstęs įstatymą i penkias rūšis, Tomas Akvinietis nagrinėja įstatymo paskirtį. Įstatymas – tai valdovo ir valdinio santykis, kai valdovas įsako, valdinys paklūsta. Anot Tomo, „kiekvieno įstatymo tiesioginė paskirtis vesti valdinius į jų dorybę“, kuri žmogų daro tobulą ir vertą išganymo. Šią savo paskirtį atlieka tik tada, kai „įstatymų leidėjas siekia tikrojo gėrio, kuris yra pagal dieviškąjį teisingumą tvarkomas bendrasis gėris“. Bet kai įstatymų leidėjas siekia kitokių tikslų, įstatymas valdinius daro tinkamus vien ydingai santvarkai. Pasak Akviniečio, net tironiškas įstatymas, kuri labiau yra jo iškraipymas, siekia pavaldinių paklusnumo ir šiuo požiūriu jų dorumo. Blogas įstatymas tiek, kiek jis verčia paklusti, valdinius daro dorais, nes piliečio pareiga paklūsti. Bausmės baimė yra priemonė, užtikrinanti paklusnumą. Šiuo atžvilgiu, įstatymo paskirtis – bausti. Taigi jo tikslas – valdinių dorumas, o svarbiausioji priemonė- bausmė. Devyniasdešimt penktame klausime Tomas Akvinietis paaiškina įstatyminės prievartos svarbą: nuodėmės įstatymo veikiami žmonės dažniausiai vadovaujasi ne protu, o geismu ir gali degraduoti iki blogiausio „gyvūno lygmens“, todėl „būtina jėga ir baime juos sulaikyti nuo pikto, kad bent šitaip sulaikyti nuo pikto, kad bent šitaip susilaikydami nuo pikto darymo, ir kitiems leistų ramiai gyventi, ir patys, prie to pripratę, galų gale

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!