XX amžiaus žymiausi kalbininkai

 Žymiausi XXamžiaus lietuvių kalbininkai . Tiklslai: susipažinti su XXa. lietuvių kalbininkais ir jų padėtimi lietuvoje. Rašoma bus apie lietuvių kalbininkus jų nuopelnus lietuvių kalbai ir jų padėtį tuometinėje lietuvoje.
Lituanistikos , kaip apskritai mokslo , padėtis iš pradžių buvo baisi. Slėgė ne tik ekonominiai pokario sunkumai (maisto kortelės, nekūrenamos universiteto auditorijos…), fizinė ir dvasinė priespauda (areštai, žudynės, deportacija, visuotinis melas…), bet ypač tai , kad, pasitraukus į Vakarus žymiesiems kalbininkams , Lietuvoje kalboyros neliko. Tačiau laikraščiuose ir ano meto vadovų kalbose skambėjo vien šūkiai apie “dar neregėtą lituanistikos suklestėjimą”. Aukštųjų mokyklų dėstytojai buvo nuolat priversti kartoti studentams šią “tiesą”, plūsti “buržuazinius” kalbininkus , įrodinėti būsimiesiems lituanistams, kad prieš karą nebuvo rūpinamasi kietuvų kalba, nors visa toji propaganda prieštaravo sveikam prtui : pakako palyginti bet kokį 1918 ir 1939m. lietuvišką tekstą, kad matytum, kokia tada buvo padaryta pažanga. Protestuoti prieš melą esant totalitarinei valdymo sistemai atrodė beprasmiška. Vis dėlto protestų buvo, net studentų.
Lituanistams skaudu buvo matyti, kaip nuo pat pirmųjų pokario metų lietuvių kalba stumiama iš viešojo gyvenimo, kaip ji degraduoja, išsigimstama. Bet jos gelbėti-nevalia. Tuoj apšauks „nacionalistu“. Stalino „apaštalų“ akyse kiekvienas lituanistas, ypač nepartinis, atrodė jau ir „nacionalistas“. Ši etiketė buvo klijuojama be atodairos. „Nacionalizmo baubas“ lituanistikai pridarė bene daugiausia žalos.
Lituanistai pokario metais buvo orientuojami vien į mokslinį lietuvių kalbos tyrimą. Baisios kalbinės tikrovės jie turėjo „nematyti“. Bet ir mokslinį darbą dirbančius stropiai prižiūrėjo bolševizmo ideologai. Greit lituanistai savo kailiu gavo įsitikinti, kad bolševikams rūpėjo visai ne lietuvių kalbos mokslas, bet tik jo propaganda. „Rūpinimasis“ lituanistai iš pat pradžių reiškėsi vien nuolatiniu barimu už „nacionalizmą“ ir visokių priekabių ieškojimu. Reikėdavo išklausyti absurdiškiausių priekaištų. Vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedrą nuo 1950 m. imta „valyti nuo nepageidaujamų elementų“. Siautėjo partorgai ir komsorgai. Iš katedros išgujo abu teorinės kalbinės disciplinas pajėgius skaityti J. Kruopą ir J. Senkų (kiti tebuvo kalbos praktikai, atėję iš...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!